Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Pažinti Pal. Jurgį Matulaitį šiandieną ypač reikalinga

„Pažinti palaimintąjį J. Matulaitį šiandieną ypač aktualu ir reikalinga. Pirmiausia todėl, kad šventųjų – žmonių pagal Dievo širdį – pavyzdys visada bus svarbus liudijimas, jog tik Dievui teikiamas pirmumas leidžia veiksmingai atsispirti blogiui. Palaimintojo kelias su Viešpačiu neapstulbina mūsų neįtikėtinais žygdarbiais. Priešingai, jis liudija ištikimybę kasdienos atsakomybėje, tylų šventumą, kuris kaip tik ir yra pavyzdys kiekvieno iš mūsų šventumo kelyje (Stasys Yla, „Jurgis Matulaitis“, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasdėjimo Vargdienių seserų vienuolija, 2007 m.)

Organizavo piligriminę kelionę

Pasvalio Katalikių Moterų Draugija (pirmininkė Aldona Petkevičienė) Gyvojo Rožinio bei Marijos legiono maldininkai 2013 m. sausio 27 d. suorganizavo piligriminę kelionę į Marijampolę, Palaimintojo Jurgio Matulaičio mirties – Gimimo Dangui – dieną, liturginį minėjimą. Pasvalio parapijos kunigų palaiminti, nepabūgę žiemos šalčių, ankstų rytą, išvykome į kelionę. Džiaugiamės, kad Dievulis mums padovanojo tokią saulėtą ir nešaltą žiemūžės dienelę. Kelionės pradžioje visiems buvo palinkėta Pal. J. Matulaičio mintimis „Eikim drąsiai ir narsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums rodo, kur dvasia mus veda…“. Kiekvienam keliauninkui buvo įteiktas kuklus Dievo kurinys – mažas pušies kankorėžis, kuris skatino dar daugiau pamąstyti apie kelionės akimirkas bei patirtas malones jos metu bei ieškoti atsakymo į patį svarbiausią klausimą „Ką duoda tikėjimas“. Maldininkus kelionėje lydėjo Rožinio malda, Švč. Mergelės Marijos litanija, Pal. Jurgio Matulaičio litanija, malda prašant sveikatos, malda už dvasininkus, vienuolius ir vienuoles bei geradarius.

Atvykome į iškilmingą paminėjimą

Atvykome su pakilia dvasne nuotaika į Pal. Jurgio Matulaičio 86-ųjų mirties arba gimimo dangui metinių iškilmingą paminėjimą. Šį tradicinį, jau šeštąjį kartą, renginį organizavo tėvai marijonai, Vargdienės seserys ir Pal. Jurgio Matulaičio draugija. Renginys buvo skirtas Tikėjimo metams. Pasvaliečiai nusilenkę Pal. Jurgio Matulaičio bazilikai išskubėjo į Marijampolės dramos teatro rūmus, kuriuose vyko dalyvių registracija. Dramos teatro salę užpildė piligrimai – Pal. Jurgio Matulaičio draugijos skyrių nariai bei svečiai iš įvairių Lietuvos kampelių: Marijampolės, Vilkaviškio, Alytaus, Kauno, Vilniaus net iš Pasvalio dekanatų ir parapijų. Iš salės scenoje esančio paveikslo į visus susirinkusius pagarbiai žvelgė spindintis giedria, žavia ramybe, paprastas, bet kartu didingas Pal. Jurgis Matulaitis. Jis tyliai tarsi ragino “Rūpinkis, Brolau, savo širdyje turėti ramybę… Matyt, ramybė yra brangiausias dalykas, kad ją Kristus labiausiai teikė apaštalams“ (Užr. P. 124–125 )

Įnešus draugijos vėliavą, visi buvo pakviesti sugiedoti draugijos giesmę „Kur tiesias lygios lankos“. Dalyvių lūpose pasigirdo pirmieji giesmės žodžiai:

Kur tiesias lygios lankos

Šešupė juosia jas

Plačioj Suvalkų žemėj

Užaugo vadas mūs…

Konferenciją vedė draugijos pirmininkas Vitas Buškevičius ir sesuo Onutė Petraškaitė.

Vedantieji pakvietė malda pradėti konferenciją bei įžanginį žodį tarti vyskupą emeritą Juozą Žemaitį MIC. Vyskupas emeritas savo įžanginame žodyje pasakė, kad Pal. Jurgio Matulaičio – tikro naujųjų laikų apaštalo ir šventojo – gyvenimas apima paskutinį XIX a. ir pirmąjį XX a. ketvirtį.

Jis skleidėsi Rusijos imperijos ir dviejų stipriai tarpusavyje susietų tautų – lietuvių ir lenkų teritorijoje, purtomoje pasipriešinimo priespaudai bei konfliktuojančių laisvėjimo įvykių. Pal. J. Matulaitis išgyveno 55 metus, galima sakyti „tradicinį“ daugelio šventųjų amžių (Monika, Bonaventūras, karalius Liudvikas ir t. t.). „Tapęs tobulas per trumpą laiką, jis pasiekė ilgo gyvenimo pilnatvę“ (Išm 4, 13).

Mūsų sparčiai besikeičiantys laikai nuolat kelia naujus iššūkius ir pasaulietinėms visuomenėms, ir Dievo Bažnyčiai, tačiau esminiai pasirinkimai pasilieka tie patys. Baigdamas įžanginį žodį vyskupas išskyrė vieną iš svarbiausių Pal. Jurgio siekių – ėjimą į žmonės. Ypač eiti ten, kur labiausiai reikia, kur kiti neina, kur sunkiausia.

Konferencijos dalyvius sveikino Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Pasidžiaugęs, kad Pal. Jurgis gimė šiame krašte, pakvietė melstis. kad metai būtų geresni, kad stiprėtų tikėjimas ir gerėtų mūsų valstybė.

Katechezė Tikėjimo metams. Apaštališkasis Nuncijus J. E. arkiv. Luigi Bonazzi

Pagrindinį pranešimą – katechezę Tikėjimo metams – skaitė Apaštališkasis Nuncijus J. E. arkiv. Luigi Bonazzi. Pranešėjas kalbėjo, kad Pal. Jurgis Matulaitis ir jo gyvenimas yra pavyzdys kiekvieno kataliko Tikėjimo kelyje. Būdamas Vilniuje Nuncijus visada maldoje, žvelgdamas į paveikslą koplyčioje, bendrauja su Pal. Jurgiu. Apaštališkasis Nuncijus pasidalino mintimis pagal Pal. J. Matulaičio veiklos kryptį – nugalėk blogį gerumu.

Pranešėjas visus susirinkusius ragino pasitikrinti, ar tikrai aš suvokiu, kad Dievas yra su manimim, įvertinti šio buvimo reikšmę. Kvietė nuoširdesnei tikėjimo maldai bei ieškoti Dievo visur. Kaip pavyzdį pateikė Pal. J. Matulaičio mintis: „Visa kame Dievo ieškoti, viską didesnei Dievo garbei daryti, į visa Dievo dvasią įnešti ir viską ją perimti…“. Šios pacituotos eilutės tarsi priminė renginio dalyviams, kad niekuomet mes nesame vieniši. Visur ir visada , kiekvienu momentu su mumis yra Dievas. Mes dažnai galime jį pamiršti, atitolinti, bet Jis – niekada.

Kiekvienas Mes turime kiekvieną valandą, kiekvieną minutę kalbėtis su Dievu. Papasakoti savo džiaugsmus ir bėdas, pateikti Jam klausimus ir kartu surasti sprendimus.

Jeigu tikime, kad Dievas yra meilė, tai ir visa, ką Jis mums siunčia, yra iš meilės mums. Turime dėkoti Dievui už gerus dalykus, tačiau dvigubai dėkoti turime už pažeminimą, apkalbas, skaudinančius dalykus. Tik taip mes pelnysime didesnę Dievo meilę ir įgysime daugiau malonių bei stiprybės.

Todėl kiekvieną dieną su tikėjimu turime prašyti, kad mumyse augtų tikėjimo dovana, prašyti per Palaimintojo užtarimą, kad Jis mums padėtų turėti gyvą, tvirtą tikėjimą. Pranešėjas priminė ir popiežiaus Benedikto XVI patarimą, kaip išgyventi tikėjimą kasdienybėje. Yra trys pagrindiniai dalykai: kalbėtis su Jėzumi maldoje; klausytis Dievo per Evangeliją ir susitikti Jį tame, kuris stokoja ir vargsta. Apaštališkasis Nuncijus baigdamas ir apibendrindamas pasakytas mintis katechezės metu pasakė, kad tas, kuris gyvena su Dievu, niekada nėra vienišas; jo namai apgyvendinti, jis savo darbus nudirba draugijoje. Dievas jį pakvietė dirbti dviese, bet kartu ir suteikė laisvę pasirinkti.

Homiliją sake vyskupas Jonas Kauneckas

Po konferencijos visi skubėjome į Arkangelo Mykolo baziliką, kurioje prieš šv. Mišias Vargdienių seserys padėjo susitelkti maldoje prie Palaimintojo relikvijų.

Dvyliktą valandą prasidėjo šv. Mišios. Joms vadovavo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Drauge koncelebravo Nuncijus arkiv. Luigi Bonazzi, vietos vyskupas Rimantas Norvila, Telšių vyskupijos augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Kauno arkivyskupijos augzilitaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Vilkaviškio emeritas Juozas Žemaitis MIC bei daug kunigų.

Homiliją sakė vyskupas J. Kauneckas, kuris primindamas tos dienos skaitinius kalbėjo apie tai, kad ši diena yra ypatinga šventė, nes švenčiame pal. Jurgio Matulaičio gyvenimą; meldžiame ir dėkojame už Jį. Vyskupas akcentavo Palaimintojo pastangas vaduoti žmogų iš blogio, vaduoti ne prievarta, ne jėga, o tik gerumu; tokiam pasiryžimui reikėjo šventojo kantrybės, Jėzaus kantrybės Palaimintajam reikėjo nuolat.

Vyskupas linkėjo, kad Palaimintojo pavyzdys, jo gyvas, nenugalimas tikėjimas, meilė ir teisingumas būtų gyvu liudijimu mums. Baigdamas homiliją pakvietė Palaimintajam užtariant melsti tikėjimo visai mūsų tautai

Agapė Dramos teate

Po Mišių, pasimeldę prie palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijų, Draugijos atstovai ir svečiai rinkosi apapėn dramos teatre. Čia visų laukė rūpestingai Dievo gėrybėmis padengti stalai. Visi vaišinomės šiltais valgiais, gėrėme garuojančią arbatą bei kava. Nuoširdžiai bendravome, dalinomės Geraja naujiena.

Širdyse vežėme meilę Kristui

Pasibaigus agapei draugijos skyriai rinkosi į teatro salę apžvelgti nuveiktų darbų bei išklausyti liudijimus: apie išgijimus, dvasinius ir fizinius, apie palaimą, išgyvenimą bendruomenės susirinkimuose, apie dvasinį ryšį, susibūrus į draugiją.

Pasvaliečiai piligrimai atsisveikinę su renginio šeimininkais išskubėjome į namus. Grįždami nuoširdžia malda už kelionę padėkojome Girsūdų ūkininkui Petrui Karobliu bei už kantrybę autobuso vairuotojams Artūrui ir Antanui.

O visi keliauninkai savo širdyse į Pasvalį bei savo gimtuosius namus vežėsi mintimis užrašytus linkėjimus, kad Tikėjimo metų kelias tepaskatina visus augti tikėjimu ir meile Kristui.

Šaltiniai:

Stasys Yla „Jurgis Matulaitis“ Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija, 2007.

Straipsnis „Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC diena Marijampolėje (2013 01 28) internetinė svetainė

Autorės nuotr.

Nuotraukoje: Pal. Jurgio Matulaičio draugijos vėliava. Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilika (2013 m. sausio 27 d.)

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

„Šeimos klausimas – pats aktualiausias šių dienų klausimas visiems, kam rūpi tauta, jos ateitis“ („Krikščionoškoji šeima“, Kaunas – Caritas – 1992)

Katalikės moterys pakvietė į renginį

Pasvalio katalikių moterų draugija (pirmininkė Aldutė Petkevičienė) savo veikloje didelį dėmesį skiria Krikščioniškos šeimos, Tėvynės meilės patriotizmo ugdymui savo bendruomenės tarpe.

Todėl Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimo – Kovo 11-osios – šventę paminėjo savo organizuotu renginiu. Po sekmadienio šv. Mišių, Valstybinės šventės išvakarėse, 2013 m. kovo 10 d., katalikės moterys visus tikinčiuosius pakvietė į renginį „Mano šeima – Gimtinės dalelė“, kuris vyko Pasvalio Neįgaliųjų Centro salėje. Moterys katalikės šventiškai ją papuošė. Stalus paserviravo geltonos, žalios, raudonos spalvos servetėlėmis. Ant parodų stalo išdėliojo šeimų, katalikių moterų veiklos nuotraukas. Padėjo margaspalvių gėlių puokštę ir, žinoma, pagrindinį šventės akcentą – Trispalvę. Šventinę ramybę saugojo degančios žvakės liepsnelė, neįgaliųjų centro moterų pagaminti angelai, šventųjų paveikslai.

Renginys buvo pradėtas malda Tėvynei bei iškilmingai sugiedota Tautine giesme. Prisimintas istorijos kelias, svarbiausios datos bei mūsų tautos džiaugsmai ir rūpesčiai einant į Neprklausomybę. Pasidžiaugta gyvenimu laisvoje Lietuvoje .

Šeima yra Dievo sukurta visuomenė

Minint Lietuvos laisvės pavasarį, katalikės moterys daug kalbėjo bei diskutavo apie krikščionišką šeimą kaip Gimtinės dalelę. Daug dėmesio skyrė svarbiems šeimos moralės klausimams.

Šeima yra Dievo sukurta visuomenė. Ji remiasi meile ir auga doriškai bei abipusiu pasiaukojimu. Žemėje pasireiškianti meilė auklėja, todėl kiekvienas mokosi rūpintis ne savimi, bet mylimų asmenų gerove. Tinginystė ir nieko neveikimas ugdo tik nepasitenkinimus. Gerai sutvarkytas darbas, pareigos jausmas, pastangos kurti ką nors gera sukelia žmogaus sieloje gerą nuotaiką, kuri palengvina savitarpio sugyvenimą.

Tėvai yra atsakingi už savo vaikus

Katalikės moterys kalbėjo, kad tik tėvai yra atsakingi už dorinį vaikų gyvenimą. Be abejonės, tai nereiškia, kad visada reikėtų būtinai apseiti be svetimųjų pagalbos; svetimų pagalbos reikalauja ir vaiko lavinimas, mokymas. Tačiau visuomet tėvai lieka atsakingi už vaiką ir privalo žiūrėti į visus mokytojus ir auklėtojus kaip į savo pagalbininkus, su kuriais jie turi nuolatinius santykius. Tėvai privalo atidžiai sekti vaiko elgesį ir pastangas mokykloje bei gyvenime. Kas bebūtų jų parinkti auklėjimo pagalbininkai – mokytojai, tėvai negali atsisakyti auklėjimo vadovavimo ir kontrolės. Tėvų autoritetas giliausia prasme kyla iš Dievo, kuris yra visokios gyvybės šaltinis, o tėvai – Jo bendradarbiai. Tautoje tėvai yra papročių, tradicijų bei teisės nešėjai ir sargai. Stiprios yra tos tautos, kuriose gyvuoja tvirtas kartų ryšys.

Seneliai – labai vieniši

Šiandien seneliai yra labai vieniši. Daugumas savo dienų saulėlydį turi pasitikti kaime, atokiai nuo išėjusių į miestą savo artimųjų. Arba, ir būdami kartu, jie išskirti iš šeimos interesų rato, su jais nesitariama, nesidalijama išgyvenimais. Gal vertėtų prisiminti bei vadovautis senųjų išmintimi, kuri moko: ,,Atsistok prieš žilą galvą ir gerbk seną žmogų dėl Viešpaties, savo Dievo“ (Kun. 19, 32).

Šeimos židinys yra Dievo namai – jis privalo būti taikos ir ramybės namais.

Taika ir ramybė

„Kai Kristus siuntė savo mokinius skelbti „Gerąją Naujieną“ – Evangeliją, jis liepė: „Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė“ (Mt 10, 12–13 ). Šie žodžiai paaiškina mums geros šeimyninės nuotaikos esmę. Gera nuotaika skleidžia taiką ir ramybę ir ją išlaiko. Ji šalina nesutarimus, sužadina susitaikymus, kelia norą dirbti, padeda pakelti gyvenimo sunkumus. Vienu žodžiu, gera nuotaika yra gera dvasinio gyvenimo priemonė, jeigu ji remiasi gailestingumu, gera valia ir tikėjimu. Rodos taip paprasta: gyvenk tikėjimu, stropiai laikykis krikščioniškos doros, ieškok stipresnio ryšio su Dievu ir Jo artumos, tuomet žemiškomis reikmėmis rūpinsis visa žinantysis dangaus Tėvas.

Papasakojo istorijas

Renginio organizatorės papasakojo Šventosios šeimos bei „Sūnaus palaidūno“ istorijas, kurios dar daugiau leido suvokti šeimos šventumą, Dievo gailestingumą bei įvertinti ir palyginti svarbiausias krikščioniškas vertybes bei jų vietą dabartinėse šeimose.

Katalikės moterys ilgai dar dalinosi mintimis, prie arbatos puodelio bei gavėniškų valgių, apie savo šeimas, vaikus bei vaikaičius, jų gyvenime skleidžiamas krikščioniškas vertybes .

Mokinių mintys

Renginio metu buvo paskaitytos Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos mokinių rašinėlio „Mano šeima – Gimtinės dalelė“ ištraukos. Moksleiviai mintimis perteikė meilę ir pagarbą savo Šeimai lietuvių kalbai, istorijai, Gimtinei, Dievu.

Veikla ir linkėjimai

Kiekviena dalyvė galėjo aplankyti parodą „Žvilgsnis iš šeimos albumo“ bei išgirsti įdomių eksponatų pristatymo istorijų.

Šventinio renginio pabaigoje moterys kalbėjosi apie sveiką gyvenseną bei 2013-ųjų pavasarinės mados akcentus.

Taip pat parengė sveikinimus ligoniams Velykų proga.

Atsisveikindamos linkėjo skleisti savo šeimose tikėjimą, viltį ir meilę bei nuoširdžia veikla puošti savo Gimtinę.

Naudoti šaltiniai

1. Krikščioniška šeima, Kaunas – Caritas, 1992.

2. Katalikų pasaulis, 1989 m., nr. 15, 16.

Nuotraukose:

1. Pasvalio Katalikių Moterų draugijos renginio organizatorės. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: Aldona Petkevičienė,Pasvalio KMD pirmininkė, Salomėja Karoblytė Pasvalio KMD narė, Genovaitė Lapinskaitė, Pasvalio KMD narė (2013 m. kovo 10 d.)

2. Paroda „Žvilgsnis iš albumo“ (2013 m. kovo 10 d.)

3. Papuoštas šventinis stalas (2013 m. kovo 10 d.)

Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Vlada ČIRVINSKIENĖ, psichologė Vilma GAIGALAITĖ, Pasvalys

Pamoka – tai toks savaime suprantamas mokyklinio gyvenimo elementas, kad kai kurie švietimo terminų žodynai net nebando jos apibrėžti. O tie, kurie bando, apibrėžia labai trumpai ir panašiai: „pamoka yra mokymo periodas“, „mokymo vienetas per laiko vienetą“ arba „pagrindinė mokymo forma, ribojama laiko vienetu“. Tik 2011–2013 metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų Bendruosiuose ugdymo planuose pamokos apibrėžimas šiek tiek išplėstas: ji apibūdinta kaip „pagrindinė nustatytos trukmės nepertraukiamo mokymosi organizavimo forma“.

O kaip apibrėžti, kas tai yra gera pamoka?

Verta pasiaiškinti ir šią sampratą. Šiuolaikinės ugdymo psichologija ir edukologija yra sukaupusios daug žinių apie veiksmingus pamokos organizavimo būdus ir metodus, tačiau jokie tyrimai neteikia vienareikšmių ir privalomų nurodymų, kokia turėtų būti gera pamoka. Teoretikai pamokas aprašinėja įvairiais būdais: pateikdami struktūrinius modelius, mokymo ir ugdymo modelius, principus, geros pamokos požymius. Tai vertingas idėjų šaltinis, tačiau ne receptai, kurie garantuotų kiekvienos pamokos sėkmę. Sunku numatyti, kuris metodas pamokoje būtų mokiniams priimtiniausias.

Atnaujintų bendrųjų programų tikslas – pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas mokinys pagal savo poreikius ir išgales bręstų kaip asmenybė, įgytų kompetencijų, būtinų tolimesniam mokymuisi bei prasmingam aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Todėl mokytojas, dirbdamas pagal naujas Bendrąsias ugdymo programas turi būti pasirengęs naujovėms ir jų pritaikymui kasdieniniame darbe. Labai svarbu, kad, keičiantis mokymo procesui, daugiau dėmesio reikia skirti ir paties mokinio patirčiai, siekti, kad jis pats būtų atsakingas ne tik už savo mokymąsi, bet ir už mokymosi rezultatus, už žinias. Mokiniai geriau išmoksta, kai patys aktyviai dalyvauja ugdymo procese, nėra pasyvūs, kai pamokos metu yra ugdomos jų dalykinės ir bendrosios kompetencijos.

Monotonija… Tai vienas iš tų dalykų, kurių su vaikais ar paaugliais dirbantieji nenori patirti savo darbe, o ypač pamokose. Sparti technologijų plėtra kelia naujus iššūkius valstybei, visuomenei. Tad mokyklai darosi vis sunkiau sudominti mokinius pamokoje, todėl ieškome naujų, netradicinių būdų ir metodų, kurie padėtų mokytojui ir mokiniui naujai pažvelgti į mokymo procesą.

Integruota pamoka tampa šiuolaikinio mokymo būtinybe

Mokytojas pagal savo gebėjimus renkasi tokius metodus, kurie padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslų bei uždavinių. Jei parinktas metodas nepadeda skleistis mokinio asmenybei, individualybei, tenka ieškoti kito metodo, todėl galima teigti, kad situacija tampa problematiška. Nėra universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkamo metodo. Kiekvienas, išbandęs daugelį metodų, supranta, kuris labiausiai tinka mokiniams, tačiau, koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai įvertinami mokinių mokymosi rezultatai ir mokymo tikslai.

Pamokose galima taikyti įvairius mokymo metodus: grupinį darbą, testus, diskusijas, debatus, interviu, anketinius tyrimus, dokumentų, įvairių informacijos šaltinių analizę ir įvairiapusį apdorojimą, inscenizacijas, projektų rengimą. Ne išimtis – integruotos pamokos. Šių metodų dėka mokinys pasijunta asmenybe, atsiranda glaudesni ryšiai ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp pačių mokinių. Jie labiau jaučia atsakomybę, mokosi išsakyti savo nuomonę, įsiklausyti, formuojasi savarankiškas mąstymas.

Kiekvienas mokytojas ir mokinys yra labai skirtingos ir savitos asmenybės. Jei neįmanoma sukurti vieno metodo, kuris visada ir visiems tiktų, vertinga ieškoti vis naujų, kurie leistų mums naujai spręsti problemas, paveikti mokinį, kurio neveikia tradiciniai būdai. Naujovės visada reikalauja daug pastangų. Naujovių įgyvendinimas gali būti nelengvas, sėkmė ateina ne iš karto. Norint padaryti ką nors nauja, visada reikia laiko ir kantrybės – ir mokytojo, ir mokinių. Mokytojas kartu su mokiniu turi surasti jiems patogius, tinkamus mokymo ir mokymosi būdus.

Norėtume pasidalinti gerąja patirtimi vedant integruotas istorijos ir psichologijos pamokas, kurios ne tik padeda įgyti žinių, formuoja vertybines nuostatas, savo asmenybės ir kitų asmenybių pažinimo, krikščioniškos elgsenos aspektus, bet taip pat tampa galimybe išradingai paminėti mūsų tautos valstybines šventes (Laisvės gynėjų dieną, Sausio 13-ąją – ,,Laisvės medžiai“; Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją – ,,Susitikimas su XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių tautos asmenybėmis“; Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną , Kovo 11-ąją – ,,Mano šeima – gimtinės dalelė“). Pagrindinis šių pamokų tikslas – skatinti mokinius pažinti save, didžiuotis prasminga savo veikla, savo šeima, gyvenamosios vietovės bei savo Tėvynės istorija, papročiais ir tradicijomis.

Ruoštis integruotai pamokai reikia iš anksto. Norint ją suplanuoti tenka suderinti labai daug dalykų: pamokos temą, dėstomą medžiagą, vedamos pamokos struktūrą, įsivertinimą bei vertinimą. Mokytojas taip pat privalo atsižvelgti į klasės lygmenį, mokinių motyvaciją. Dažnai mokytojui iškylantis klausimas, kaip mokiniai priims naujos medžiagos pateikimą, ar supras ją, ar patobulės jų dvasinis pasaulis. Todėl prieš naujos medžiagos pateikimą įtraukiame mokinius į diskusiją pateikiant keletą idėjų – klausimų naujos temos aptarimui.

Nors pasiruošimas tokio pobūdžio pamokai ir užima daugiau laiko, tačiau privalumai akivaizdūs: mokiniams pamoka atrodo įdomesnė, naudojamos įvairios priemonės (ne tik video medžiaga, bet ir muzikos instrumentas – gitara), tokia pamoka tampa galimybe maloniai ir aktyviai bendradarbiauti, jaunesniam vedančiajam mokytis patirties iš vyresniojo, o vyresniam – pamatyti „jaunesnės“ patirties, emocionali pamoka žymiai vertingesnė už sausą taisyklių kalimą ar nuobodų rašymą lentoje.

Kai pamoką veda du mokytojai, gali būti sunku suderinti pamokų tvarkaraščius. Tačiau mokytojui ir psichologui tai tampa paprastesne problema, greičiau galimybe: mokytojui – paįvairinti pamoką, o ypač psichologui – ne tik būti pasyviu stebėtoju, bet ir pačiam aktyviai dalyvauti, pabūti, pabendrauti su klase, vykdyti švietėjišką, prevencinę veiklą naujai, neįprastai, ir net žaismingai. Kūrybingumui nėra ribų. Žingeidus mokytojas ar psichologas – naujovių ieškotojas, visada ras optimaliausią, reikalingiausią metodą.

Ką reiškia ugdyti?

Tai reiškia, kad, mes, mokytojai, psichologai ir kiti švietėjišką veiklą vykdantys specialistai, privalome įsisąmoninti, jog laviname ne tik kiekvieno vaiko protą, bet ir širdį.

Mūsų tikslas – taikant naujus pamokos metodus pakviesti visus mokyklos bendruomenės narius ugdyti savarankišką, išsilavinusią, kūrybingą asmenybę su tvirta dorine, tautine bei patriotine dvasia.

O svarbiausia, kad vertinga veikla bei nuoširdžia meile nuolat stiprintume savo šeimą, mokyklą, gimtinę ir mūsų Tėvynę Lietuvą.

Sėkmė lydės tada, jeigu vadovausimės ir protu, ir širdimi. Tokį įprotį išugdo abipusė pagarba ir atsakomybė.

V. Čirvinskienės nuotr.

Nuotraukose:

1, 2. Pamokos akimirkos Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

3. Integruota pamoka. Gitara groja mokyklos psichologė Vilma Gaigalaitė

4. Sudėtinė pamokos dalis – paroda

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Kasmet gegužės mėnuo yra paskirtas dviem motinom – žemės ir dangaus. Visą mėnesį garbinsime Mergelę Mariją. Į ją šį pavasario mėnesį ir kreipsimės, nes anot šv. Bernardo, „nuo amžių nėra girdėta, kad ji apleistų tą, kuris į ją kreipiasi“.

Pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį nusilenkiame mamoms, motinoms, močiutėms. Jos – tautų ir mūsų tautos garbė. Iš pat mažens jos savuosius vaikus moko mylėti lietuvių kalbą, tautą, garbingai saugoti savo gimtinę. Jos tyliai pasakomis išsakydavo, dainomis išdainuodavo laisvės ilgesį bei lietuvės moters dalią.

Labiausiai gerbiame mamas už meilę. Jų meilė – tai kaip stebuklingas saulės spindulėlis. Ar geri, ar blogi vaikai – jos vienodai myli, o paklydėlius gal dar labiau. Daug prisakyta, daug prirašyta apie mūsų motinų meilę. Ji – pasiaukojanti, nesibaigianti, nemirštanti…

Oficiali Motinos dienos šventė lietuviškame kalendoriuje atsirado 1928 metais. Tačiau pasveikinti savo mamų lietuviai nepamiršdavo ir gerokai anksčiau.

Šventė prasidėjo malda

Pasvalio katalikių moterų draugija 2013 m. gegužės 5 d. (sekmadienį) po šv. Mišių savo bei katalikiškos bendruomenės nares(-us) pakvietė dalyvauti tradiciniame dvasiniame renginyje „Tai Meilė – nuostabi, didi“, kuris buvo skirtas Švč. Mergelei Marijai ir Motinai. Renginio dalyviai rinkosi į Neįgaliųjų Centro salę.

Šventė prasidėjo malda už gyvas ir mirusias motinas.

Renginio viešnios

Renginio viešnios klubo „Užjausk draugą“ narės (vadovė Vilma Gaigalaitė) pristatė dvasinę-literatūrinę kompoziciją „Tai Meilė – nuostabi, didi“. Jadvyga Skablauskienė skaitė nežinomų autorių eiles apie M. Mariją („Švč. Marijai“, „Ateik, Marija“, „Pažvelk“, „Tau, Marija“) ir savo kūrybos eilėraščius „Angelas sargas“, „Pranašas“, R. Adomaitytės-Chabarinos „Gyvenimo pakrantė“.

Valentina Garastienė skaitė J. Skablauskienės „Gyvenimo daina“, V. Vaičiūnienės „Tu į audrą buvai panašus“, I. I. Nenaškinos „Meilė“, „Nusijuok“.

Abi kartu inscenizavo linksmą Krylovo pasakėčią „Katinas ir virėjas“.

Vilma Gaigalaitė giedojo giesmes M. Marijai („Sveika, Marija“, „Ausk Marijai“, „Dangaus Karaliene“, „Marija, Motina brangi“), atliko dainą „Motinos rankos“ (ž. E. Rinkevičiaus, muz. V. Gaigalaitės), pabaigoje skambėjo giesmė „Tu mus džiugini, Viešpatie“ (ž. E. Rinkevičiaus, muz. V. Gaigalaitės).

Pristatytos parodos

Renginio metu buvo pristatytos parodos „Mano brangiausia – Dievo dovana“. Tai Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos kraštotyros būrelio „Gimtinė“ narių bei mokinių piešiniai skirti Mamoms.

Katalikės moteris pristatė savo eksponatus – skaras „Iš močiutės skrynios“. Pristatant parodas buvo galima išgirsti legendų apie Jėzaus Kristaus Motiną – Švč. Mergelę Mariją bei poezijos posmų apie Motinas.

Prisiminė savo mamų pamokas

Organizatorės ir dalyvės prisiminė džiaugsmingas bei įsimintinas savo mamų pamokas ir neblėstančias iš atminties gegužinių pamaldų (mojavų) akimirkas kaimo seklyčiose, su didele meile įrengtus altorėlius, gražiausias giesmes Švč. Mergelei Marijai, nenusakomą jazminų, pinavijų, narcizų žiedų kvapą tais nuostabiais ir šiltais vakarais bei gegužinės armonikos muziką ir kaimynų nuoširdų bendravimą.

Gegužės šventinių dienų bėgsme norisi išsakyti kas nepasakyta, ką pirmieji gyvenimo metai atmintin neįrašė.

Atmintis nesulaikomai bėga atgal, toli, atgal.

„Motinos akys‘‘

Ypač visas sujaudino bei paskatino dar daugiau prisiminti Motinos meilę, Motinos veidą Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos pirmininkės Aldonos Petkevičienės perskaityta ištrauka iš brolio kunigo Algirdo Palioko knygos „Žodžiai‘‘ apie Motinos akis:

„Nežinau žemėje kitų akių su tokiu švelnumu į mane žvelgusių, glosčiusių, visur lydėjusių.

Niekada savo vaiko nepaliekančių, kiaurai sienas matančių, vienu žvilgsniu vaikiškas širdies paslaptis atidengiančių …

Rytais mokslui, vakarais vaikystės miegu su tokiu nuoširdumu nuteikdavusių.

Kokia raminanti, kokia gera buvo šių akių šviesa, namų židinio meilės šilumą stiprinanti, vaikų troškimus nuspėjanti, tarsi Dievas visus išklausanti suprantanti ir ką tik begalinti – išpildanti…

Motinos akys drąsino ir guodė, viltimi pripildydavo ir vėl veržtis pirmyn akino.“

Mūsų pasididžiavimas ir stprybė

Atminkime ir pasimelskime žemės ir dangaus motinoms. Jos mūsų pasididžiavimas ir stiprybė.

Nupinkime pačius gražiausius vainikus iš pavasarinių žiedų ir apvainikuokime jais Švč. Mergelę Mariją, savo motinas ir visas Lietuvos mamas.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Renginio organizatorės ir viešnios iš klubo „Užjausk draugą“ narės sėdi centre

2-4. Parodų akimirkos

5, 6. Šventinis stalas

Netradicinė mokslo metų pabaiga Pasvalio Lėvens pagrindinėje mokykloje.

Kiek neįprastai…

Gegužės mėnuo, turbūt, ne vienam pats gražiausias, įsimintinas, linksmiausias metų laikas. Juk taip gražiai pasipuošia mūsų pievos, pražysta baltais žiedais sodai. Ir taip norisi džiaugtis, diena po dienos laukti artėjančių vasaros atostogų. Mokslo metams artėjant į pabaigą, baigiame pradėtus darbus, apibendriname, ką pavyko nuveikti, iki rugsėjo atsisveikiname, laimingos ateities linkime mokyklą baigiantiesiems. O pamąstymų, palinkėjimų tikrai daug: jų niekaip nesutalpintume į vieną žodį, sakinį ar eilėraščio posmą. Tai mus paskatino paskutiniąją mokslo metų savaitę pabaigti kiek neįprastai: mokyklos koridoriuje ant palangių, sienų vieni po kitų netikėtai ėmė skleistis keisti, tačiau vis skirtingi gėlių žiedai. Pasirodo, jie turi dar ir savo pavadinimus, o svarbiausia – mintį. Juk taip daug skubame, lekiame ir neretai praeiname pro šalį nepastebėdami net pačių paprasčiausių dalykų, kurie supa mus. Einame per gyvenimą tarsi per rūką: nematome, kad visai netoli čiurlena sraunus upelis, o dar toliau auga jaunas beržynėlis, o visai šalia krauna gražiausius žiedus paprasta pakelės gėlė. Retai kada sustojame akimirkai ir pasidžiaugiame Dievo sukurtu grožiu.

Gėlės – tarsi pražydusios vertybės

Gėlės – tarsi pražydusios vertybės nueito žmogaus gyvenimo kelyje. Tačiau jos – mūsų, tiek jauno, tiek suaugusiojo, sielos puošmena – dažnai lieka kažkur, tarsi neprasiskleidęs pumpuras. O jis bet kada gali išsiskleisti, jei bus parodytas supančiųjų žmonių dėmesys, nuoširdumas. Tokios vilties vedami į parodą „Ką šnabžda gėlių žiedai?“ atvyko ištikimiausi svečiai iš Panevėžio – buvusi šios mokyklos tikybos mokytoja Janina Stumbrienė, Šiaulių – gydytoja Aldona Salickienė, iš Pasvalio – Šeimos muziejaus įkūrėja Laimutė Zigmuntienė, Pasvalio krašto „Užjausk draugą“ pirmininkė Rita Stragienė. Viešnios buvo pasidabinusios gražiomis suknelėmis, o jų galvas puošė skrybėlaitės, papuoštos gėlėmis. Tokia elegancija parodos pristatymui suteikė žavesio bei romantiško spalvingumo.

Parodos „Ką šnabžda gėlių žiedai“ atidarymas

Parodos atidarymą pradėjo gitaros muzikos akordai. Viešnia iš Panevėžio perskaitė savo kūrybos eilėraštį apie gegužės gėles iš naujojo, neseniai išleisto savo antrojo poezijos rinkinio „Prie tavo širdies“. Parodos pristatymas buvo pradėtas nuo tikėjimo gėlės – Jericho rožės, kuri yra amžinybės, stiprybės, meilės, šeimos simbolis. Jei ši neišvaizdi, sudžiuvusi dykumų gėlė gražiausiomis vaivorykštės spalvomis pražysta nukritus pirmiesiems lietaus lašams, tai ir žmogus, kaip šis dykumos augalėlis, gali netikėtai pasipuošti stebuklingomis spalvomis. Pagal krikščionių tikėjimo tiesas Jericho rožė pražydo Švč. Mergelei Marijai pagimdžius Jėzų Kristų, antrą kartą – Jėzui Kristui mirus ant kryžiaus, trečią kartą – Jėzui Kristui prisikėlus. Šios gėlės istorija visiems priminė, kokia neįkainojama vertybė yra žmogus.

Daina-palinkėjimas „Išeikime į mūsų“ pasaką

Daina-palinkėjimas „Išeikime į mūsų pasaką“ tapo tarsi kvietimu atsigręžti į tai, kas daro mus tikrai laimingus: Gerumas (ugdyti teisingumą, laikytis tiesaus kelio, nors aplinka ir klaidintų), Skaistumas (gerbti savo bei kitų asmenį), Susilaikymas (savitvarda), Kuklumas (santūriai ir dorai kalbėti, rengtis, elgtis, bendrauti), Kantrumas (išlaikyti pusiausvyrą, kai liūdna, nepatogu ir sunku), Romumas (rasti vidinę išeitį, kai sunku, nesiseka, nusivylus), Meilumas (su visais elgtis švelniai), Maloningumas (su meile išklausyti, padėti, patarnauti), Ištikimybė (Dievui, asmenims, šeimai, bendruomenei ir sau), Ramybė (taikingai sugyventi su žmonėmis, ypač artimaisiais, ir savimi). O visa tai ir yra Meilė. Ir tik tada mus lydės Džiaugsmas.

Te jūsų širdyse pražysta patys nuostabiausi žiedai!

Paroda, kurioje gėlės pražydo vertybių žiedais, mokiniams, svečiams, bei mokytojams paliko malonų, neišdildomą įspūdį.

Tai buvo pirmas tokio pobūdžio renginys mokykloje, gal ir rajone, kai mokytojai dovanojo savo kūrybą mokslo metų pabaigos šventei.

Visi parodos lankytojai gavo vasaros užduotį – išsitraukti iš krepšelio vieną asmenybės savybę, ją puoselėti, savyje auginti.

Te jūsų širdyse pražysta patys nuostabiausi žiedai!

Pačių gražiausių vasaros įspūdžių visų mokyklų mokytojams, mokiniams ir jų tėveliams linki Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Vlada ČIRVINSKIENĖ ir psichologė Vilma GAIGALAITĖ

Vilmos Gaigalaitės, Vlados Čirvinskienės nuotr.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Karas sugrąžino nepriklausomybės viltį

Antrasis pasaulinis karas Lietuvą pasiekė 1941 m. birželio 22 d., kai Vokietija pradėjo karą prieš SSRS. Į Lietuvą įžengę vokiečiai buvo sutikti kaip gelbėtojai iš sovietų valdžios. Karas sugrąžino ir nepriklausomybės viltį. Todėl jau birželio 23-osios ankstyvą priešaušrį prasidėjo lietuvių sukilimas. O rytą Kauno radijas paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė, sudaryta Laikinoji vyriausybė. Eterio bangomis nuskambėjo tautos himnas. Sukilimas vyko Kaune ir Vilniuje bei apėmė visą kraštą. Savanoriai sukilėliai vijo lauk Raudonąją armiją. Iš kalėjimų buvo paleidžiami politiniai kaliniai. Per vieną savaitę (birželio 22-29 d.) sovietai buvo išvyti iš Lietuvos. Politiniai kaliniai išlaisvinti. Dauguma pramonės įmonių ir miestelių apsaugoti nuo sunaikinimo besitraukiančios sovietų kariuomenės. Sukilimas pastojo kelią represijoms ir žiaurumams prieš Lietuvos gyventojus. Taip pat vokiečiai negalėjo teisintis, jog jie okupuoją Lietuvą kaip Sovietų Sąjungos teritoriją. Vokiečiai buvo priversti skaitytis, nors ir nenoromis, su veikiančia Lietuvos vyriausybę.

Lietuvių sukilimas atskleidė pasauliui peršamą melą, kad Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą.

Deja, ir vokiečių planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvai. Tik įžygiavusi į Kauną vokiečių armija nušalino Laikinąją vyriausybę ir įvedė karinę valdžią. Ji kontroliavo spaudą, radiją, paštą, neleido garsinti Lietuvos nepriklausomybės. Šalis buvo įtraukta į Ostlando (Rytų krašto) komisariatą kartu su Estija, Latvija ir Gudija.

Nors 1941 m. birželio sukilimas buvo sustabdytas, tačiau tai – reikšmingas įvykis. Tas įvykis parodė, kad okupuota tauta linkusi aktyviai ir organizuotai priešintis.

Patriotinės dvasios vedami išvyko į ekskursiją

Minint 1941 m. birželio sukilimo 72-ąsias metines Pasvalio politiniai kaliniai ir tremtiniai, jaunimo pulkelis bei Svalios ir Lėvens pedagogai gražų birželio rytą (gal toks pat karštas buvo ir 1941 m. birželis, prisodrintas jazminų, net ir liepų žiedų kvapo) patriotinės dvasios vedami išvyko į ekskursiją plačiau susipažinti su šio sukilimo eiga bei tinkamai įvertinti jo prasmę.

Ekskursiją organizavo Tremtinių Sąjungos Pasvalio skyriaus taryba, rėmėjas – Tėvynės Sąjungos Pasvalio skyrius, vadovaujamas pirmininko gerb. Rolando Rastausko. Ekskursijos gidėmis buvo tremtinė, mokytoja Regina Trepekūnienė ir kupiškėno, sukilimo dalyvio Povilo Grakausko dukra, mokytoja Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė. R. Trepekūnienė ekskursijos pradžioje visus pakvietė pasimelsti, kad kelionėje lydėtų Dievo palaima ir priminė pagrindinį tikslą. Ekskursijos vadovė akcentavo, kad apie šį istorinį įvykį dar mažai yra sukaupta žinių, nors prabėgo nemažai laiko. Juk net tik birželio 14-ąją galima vadinti Gedulo ir Vilties diena, bet ir 1941 m. birželio įvykius galėtume pavadinti juoduoju ir vilties sukilimu.

Kelionės metu buvo prisiminti 1941 m. birželio sukilimo atgarsiai Pasvalio krašte: Pušalote, Krikliniuose, Pumpėnose, Daujėnuose. Nulenkėme galvas pagrindiniam LAF steigėjui sukilimo organizatoriui, kraštiečiui Kaziui Škirpai, kuris kilęs iš Namajūnų k. 5 km nuo Kiemėnų, Jonui Glinskiu, Broniui Daukšiui iš Pupmėnų, Stasiui Baliūnui, Antanui Norvaišai iš Pušaloto, Juozui Sakalauskui iš Rinkūnėlių kaimo, Daujėnų miestelio sukilimo dalyviams, kurie sukilimo metu iškėlė trispalvę ir buvo nužudyti bei visiems, kurie atidavė savo gyvybę už Tėvynės laisvę.

Paminklas nužudytiems gydytojams 1941 m. birželis

Pirmoji stotelė. Panevėžio Cukraus fabrikas. Paminklas nužudytiems gydytojams 1941 m. birželis. Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė su ašaromis akyse papasakojo šios vietovės istoriją.

„1941 m. birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko ūkininko A. Kuzmos žemėje sovietai sušaudė 19 žmonių. Iš daugelio čia nužudytųjų (15 žmonių: ūkininkai – 6, tarnautojai, darbininkai – 5, abiturientai – 2, mokytojas – 1, policininkas – 1) buvo 3 Panevėžio ligoninės gydytojai – ats. plk. Juozas Žemgulys, Antanas Gudonis, Stasys Mačiulis bei gailestingoji sesuo Zinaida Kanis-Kanevičienė. Visų išvardintų sovietinio teroro aukų palaikai buvo atkasti 1941 m. birželio 27 d. bei kartu su nužudytais gydytotais pašarvoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Iškilmingai palaidoti birželio 29 d., sekmadienį, Katedros kapinėse Ramygalos g., gailestingoji sesuo Z. Kanis-Kanevičienė buvo palaidota stačiatikių kapinėse J. Tilvičio g. Panevėžyje.

1941 m. spalį buvo tirti nužudytųjų kūnai. 1941 m. tirta gydytojų nužudymo byla. Panevėžio apskrities valdybos nario Petro Butkaus iniciatyva buvo sudarytas paminklo statymo komitetas. Paminklo projektą paruošė ir darbus įvykdė skulptorius Bernardas Bučas. Lėšas paminklo statybai skyrė Panevėžio apskrities valdyba, aukojo miesto gyventojai. Paminklo pastatymas kainavo 8 600 RM.

1943 m. rugsėjo 19 d., sekmadienį, prie Panevėžio apskrities ligoninės Didžiųjų rūmų vyko iškilminga paminklo atidengimo ceremonija. Iškilmių metu Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas aukojo gedulingas šv. Mišias, pasakė pamokslą.

Paminklą atidengė Vidaus reikalų Generalinis tarėjas mjr. J. Pyragius.

Karo pabaigoje, bombardavimo metu, paminklas buvo apgadintas. 1944 m. gydytojo J. Statkevičiaus iniciatyva paminklas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo; slapta užkastas stovėjimo vietoje.

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupės sąjūdžio narių iniciatyva paminklas buvo atstatytas. Atstatytą paminklą pašventino Panevėžio Katedros klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius. Atnaujinimo darbus atliko Panevėžio skulptoriai Alfonsas Pajuodis ir Algimantas Vytėnas.“

B. Grakauskaitė-Simonaitienė pasidalino prisiminimais ir apie savo tėvelį, kuris buvo nužudytas šioje vietoje kartu su kitais kupiškėnais. Tėvas turėjo 33 metus, buvo garsus Palėvens vargonininkas, dirbo pašte. Kaip ir visi to krašto žmonės labai mylėjo savo gimtinę, svajojo apie Jos nepriklausomybę. Laisvalaikiu su dešimtmečiu broliuku eidavo žvejoti. Atsisėsdavo ant Lėvens upės kranto ir pasakodavo įvairias istorijas: apie šio krašto piliakalnius, Palėvens dvaro kasdienybę ir pramogas, dominikonų vienuolyno gyvenimą, barokinio stiliaus puošnią bažnyčią bei vietinių prasčiokų žmonių gyvenimą.

„Už ką buvo nužudytas mano tėvelis bei kiti kupiškėnai, Panevėžio gydytojai? Nerandu priežasties bei atsakymo į šį klausimą kuris mane neramina daugelį metu.

Gal už tai, kad norėjo gyventi su savo šeima dorai ir laimingai laisvoje Lietuvoje?“, – su ašaromis kalbėjo mokytoja Birutė.

Reikšdami didelę pagarbą nukankintiems dėl mūsų Tėvynės laisvės uždegėme žvakutes ir iškilmingai sugiedojome tautinę giesmę, Birutė ir Petras Simonaičiai apjuosė paminklą vainiku, kuris buvo nupintas iš pasvaliečių laukų, sodų žolynų bei gėlių.

Laisvės kovotojų pagerbimas Panevėžio miesto kapinėse

Pagerbę 1941 m. sukilimo aukų vietą, atvykome į miesto kapines Ramygalos gatvėje. Čia visus pasitiko mirusiųjų miesto sava tvarka: gražiausiomis gėlėmis papuošti, tvarkingi žemės kauburėliai, kryžiai su įvairia ornamentika ir neeilinė ramybė. Prie kai kurių kapų triūsė kapų lankytojai, kurnekur girdėjosi lakštingalos ar juodojo strazdo giesmė. Mes su degančiomis žvakutėmis ir gėlėmis rankomis bei Viešpaties Angelo malda sustojome trumpai akimirkai prie kovotojų už Lietuvos laisvę kapų.

Ekskursijos vadovė Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė papasakojo, kad sovietmečiu, laisvės kovotojų kapai buvo apleisti, net sunaikinti. Tad Birutės mama ir kiti nužudytųjų artimieji budėdavo kapinėse, kad apsaugoti palaidotų artimųjų kapus. Atgimimo laikotarpiu laisvės kovotojų kapai buvo atstatyti bei sutvarkyti. Čia ypač tautinių ir valstybinių švenčių metu visuomet uždegamos žvakutės, pasodinamos gėlės, pagarbiai saugoma istorinė atmintis.

Kapinėse dar sustojome prie savo kraštietės rašytojos, poetės ir visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bei kunigo poeto Lindės-Dobilo kapų. Jų kūrybą deklamavo tremtinė Angėlė Rasiukenė.

Kupiškio link

Šviečiant kaitriai birželio saulutei bei kupini meilės ir pasiaukojimo Tėvynei išvykome Kupiškio link, kad mintimis sugrįžtume į tas vietas, kur gimė ir gyveno bei kovojo 1941 m. sukilimo dalyvis Povilas Grakauskas.

Pirmiausia grožėjomės – „Paulionka“ – Žemutine Palėvene. Akį traukė gražiai sutvarkytos sodybos, Lietuvos valstybės pradžią menantis, šimtamečiais ąžuolais apaugęs, Stirniškių piliakalnis. Vieni kalba gal šį piliakalnį supylė švedai, kiti – gal jis buvo įrengtas jau XIV a., gintis nuo kalavijuočių, o treti porina, gal piliakalnį įrengė lietuviai gintis nuo sėlių.

Komorų dvaras

Visus nustebino atkurtas Komorų dvaras, kuriuo dabar rūpinasi vaikaitė. Jam apie 300 metų. Komorų dvarai dar buvo pastatyti Baisiogaloje ir Raguvėlėje.

Grožėjomis pačiu dvaro gyvenamuoju pastatu, kurį puošia antikinės neogotikinės langų angos, 26 kambariai išpuošti išliekamos vertės meno kūriniais bei atsodintu 7 ha parku, kuriame buvo galima pamatyti dar nuo tų laikų augančius Europos ir Sibiro maumedžius, liepų alėją bei netoliese parko pakraštyje stovintį įdomų pastatą iš dolomitų.

Susėdome po plačialapiu ąžuolu ir stebėjomės nenusakomu grožiu ir mintyse buvome tarsi Komorų šeimos nariais.

Viešnagė Palėvenyje

Po to aplankėme Palėvenės Dominikonų vienuolyną ir barokinio stiliaus su puošniais altoriais bažnyčią. Čia klausimės Kupiškio dekanato Gyvojo Rožinio vadovės Aldonos Ramanauskienės įdomaus ir vaizdingo pasakojimo.

Vykdami į Kupiškį, sustojome Noriūnuose. Senas dvaras minimas jau 1665 m. Čia figūruoja garsios didikų šeimos: Tyzenchauzai, Oginskiai, net Komorai.

Čia aplankėme Jono Adomonio dvarą.

Keliaudami beždžionių tiltu per Lėvenį atsidūrėme kitoje pusėje. Ten mūsų jau laukė autobusas, kuriuo išriedėjome į Kupiškį.

Pasak gidės Birutės:

„Oi, Kuipškio miestas yra labai slaunas -

Niekai prieš jį plati Ryga ir Vilnius ir Kaunas“

Pasigrožėję Kupiškio bažnyčia, miestu, Kupiškio mariomis (ilgis – 20 km, plotis – 0,5, gylis 10 km) gamtovaizdžiu bei metalinėmis skulptūromis ir aplankę Lietuvos valstybės bei karinio veikėjo Jono Černiaus paminklą, pasukome į Uoginius – Adomo Petrausko muziejų.

Uoginiai. Antašava. Vabalninkas

Muziejus bei jo aplinka paliko neišdildomą įspūdį.

Keliaudami link Pasvalio dar stabtelėjome Antašavoje prie koplyčios bei prie bažnyčios Vabalninke. Ekskursijos vadovė Birutė Simonaitienė trumpai papasakojo Antašavos koplyčios istoriją bei supažindino su asmenybes kilusiomis iš Kupiškio ir Vabalninko. Ekskursijos dalyvė Genovaitė Madistevičienė padeklamavo žiupsnelį iš poeto Jono Strelkūno kūrybos.

Dvasinė stiprybė ir gilesnis supratimas apie 1941 m. birželio sukilimą

Skambant patriotinėms dainoms, visi laimingai pasiekėme patį gražiausią ir maloniausią gimtinės kampelį – Pasvalį. Atsisveikindamos dėkojome Reginai ir Birutei už pramingą ekskursiją, nuoširdų pasakojimą kelionės metu ir suteiktą dvasinę stiprybę bei gilesnį supratimą apie 1941 m. birželio sukilimo įspaustą tvirtą istorinę pėdą link 1990 m. Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, link Laisvos Lietuvos.

Nuotraukose:

1. Žudynių vieta prie Cukraus fabriko Panevėžyje, 1941 m. birželio 25 d.

2. Kryžius aukoms atminti prie Cukraus fabriko, Panevėžys

3. Paminklas nužudytiems gydytojams prie Cukraus fabriko

4. Laisvės gynėjų kapas, Ramygalos gatvė, Panevėžys

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Pražydo skaisčiais laisvės žiedais

Istorijos šaltiniai galėtų daug papasakoti apie 1863 m. sukilimo įvykius Lietuvoje. Ypač vertingi sukilėlių atsiminimai, dokumentai yra saugomi Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje bei Lietuvoje.

1863-iųjų sukilėlių aukos nebuvo beprasmės. Išsipildė tuo metu prieš mirtį pasakyti sukilimo vado, kunigo Antano Mackevičiaus ištarti žodžiai: „Lietuvių tauta – darbšti, sąžininga, religinga, todėl ji verta mano gyvybės. Aš lauksiu tartum atpildo savo tautos laisvės“. Sukilėlių krauju palaistytoje žemėje nepriklausomybės sėkla pražydo skaisčiais laisvės žiedais.

Konferencija „ant ratų“

Pasvalio katalikių moterų draugija (pirmininkė Aldona Petkevičienė) kasmetinę dvasinę-kraštotyrinę konferenciją „ant ratų“ „1863–1864 m. sukilimo istorinė atmintis“ skyrė 150-osioms šio sukilimo metinėms paminėti.

Paskutinį birželio penktadienį (2013 06 28) į renginį atvyko svečiai ir viešnios iš Alytaus: 1991 m. Sausio 13-osios laisvės gynėjai, istorijos mokytojai, katalikės moterys, etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ ir jo visada energinga vadovė Antanina Urmanavičienė, katalikės moterys iš Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio.

Šv. Mišias aukojo kunigas F. Čiškauskas

Konferencija prasidėjo Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo kunigas Feliksas Čiškauskas. Visi meldėsi už laisvės gynėjus bei gyvas ir mirusias Pasvalio katalikių moterų draugijos nares. Mišių metu svečiai iš Alytaus ir pasvalietės katalikės moterys iškilmingai dalyvavo atnašų procesijoje. Prie Dievo altoriaus buvo nešamos atnašos: ostija, vyno taurė, dzukiška duonelė.

Rinkomės į Pasvalio krašto muziejų

Po šv. Mišių renginio dalyviai pasimeldę šventoriuje prie mirusiųjų kunigų kapų, rinkosi į Pasvalio krašto muziejų. Čia pasvaliečių bei svečių jau laukė muziejaus darbuotojai, garuojantis kavos ar arbatos puodelis bei pačios skaniausios pasvalietiškos bandelės.

Po trumpos rytmetinės pertraukėlės ir malonaus pabendravimo visi skubėjo į muziejaus salę – juk tuoj prasidės konferencija.

Pasvalio katalikių moterų draugijos pirmininkė Aldona Petkevičienė bei valdybos narės paskelbė konferencijos pradžią, temą, tikslus, programą. Pasvalietės pristatė ir pasveikino renginio svečius bei viešnias. Visiems buvo įteikti kuklūs suvenyrai bei lankstinukai „1863–1864 m. sukilimo istorinei atminčiai“ paminėti.

Pranešimą pristatė muziejininkas G. Balčiūnaitis

Konferencijos metu savo parengtą pranešimą išsamiai pristatė muziejininkas, istorijos mokytojas Gražvydas Balčiūnaitis. Jis pranešimą pradėjo citata iš Panevėžio apskrityje sutelktos caro kariuomenės vado pranešimo Vilniaus generalgubernatoriui 1864 m. vasario 28 d.

„Visos šios gaujos pasirodė Žaliosios girios apylinkėse, tarp Biržų, Pasvalio, Pumpėnų, Karsakiškio ir Vabalninko…“

Vėliau pranešėjas bendrais bruožais pateikė kaip Pasvalio krašte (dabar rajonas) vyko šio sukilimo eiga.

„Istorikai skaičiuoja, jog 1863–1864 metais Lietuvoje ir Gudijoje veikė iki 300 sukilėlių būrių. Tokių, kurie turėjo bent minimalią organizacinę struktūrą ir dalyvavo mūšiuose.

1863 m. įvykiai Kauno gubernijos Panevėžio apskrityje pasižymėjo atkaklumu: čia sukilėliai vieni pirmųjų Lietuvoje griebėsi ginklo ir ilgiausiai kovojo – iki 1864-ųjų rudens. Apskrityje įvyko 25 stambūs mūšiai.

Pasvalio krašte (dabartinis rajonas), kaip ir kitur, sukilimo metu telkėsi vietiniai būriai. Vieni organizuotą ginkluotą kovą baigė 1863 metais, kiti išsilaikė dar ir 1864-aisiais. Paprastai savame krašte būrėsi vyrai, nenorėję atitolti nuo namų, šeimos, ūkio. Jie gerai žinojo apylinkes – vietas, kur galėjo pasislėpti, žmones, kuriais nebijojo pasitikėti. Kita vertus, neturintys ko prarasti stojo į pro šalį žygiuojančius dalinius ir traukė toliau. Štai 1863 m. gegužės 20 dieną dailininkas Eliziejus Liutkevičius vedė 500 sukilėlių būrį per Krinčiną. Po pamaldų bažnyčioje vyrai davė kovos priesaiką, o vadas kvietė į kovą susirinkusius vietos žmones. Panašiai atrodė Antano Mackevičiaus žygis per Pušalotą rugsėjo mėnesį. Tikėtasi papildyti savo būrius ir pakelti kovai vietinę liaudį.‘‘

Išsamiai buvo pristatyta žymiausio Lietuvoje vado, kunigo Antano Mackevičiaus veikla Pasvalio krašte, sukilėlių veiksmai Pasvalyje ir jo apylinkėse, vakariniame krašte (Švobiškyje, Grūžiuose, Vienžindžių kaimuose), Žaliosios girios priedangoje, Daujėnuose, Krinčine.

Pateikame keletą epizodų iš jaunojo muziejininko pranešimo.

Kun. Antanas Mackevičius Pasvalio krašte

„Su Pasvalio kraštu susijęs žymiausias sukilimo vadas. 1855 m. vasarą vyskupas Motiejus Valančius paskyrė Krikliniams naują ganytoją – jauną kunigą Antaną Mackevičių. Kriklinių senelio Petro Mažylio atsiminimai, užrašyti 1904 metais, byloja apie gražius pamokslus sakiusį kunigą, švelniai vadintą geruoju kunigėliu Antanėliu. Jis prisimindavęs artėjantį išlaisvinimą iš baudžiavos ir carinės priespaudos, raginęs žmones šviestis, mokytis lietuviškai, rengtis kovai prieš carizmą.

Vos prasidėjus 1855-ųjų spaliui, kunigas dėl neaiškių priežasčių Kriklinius paliko. M. Valančiaus įsakymas skambėjo taip: „Dėl man žinomų priežasčių kun. A. Mackevičių, paskirtą filialistu į Kriklinius, aš pasiunčiau tokioms pat pareigoms į Paberžę“. Galbūt vyskupas taip norėjo apsaugoti jauną dvasininką. Caro pareigūnai visur turėjo savo „ausis ir akis“.

Kauno gubernijoje ginkluotos kovos pradžią skelbė Paberžės bažnyčios klebono A. Mackevičiaus pamokslas kovo 20 dieną. Iškart po to su 250 vyrų būriu jis pasitraukė į Panevėžio miškus.

Vos už pusantro mėnesio Biržų krašte įvyko lemiamos sukilimo kovos. Deja, ne taip sėkmingai, kaip tikėtasi: per tris dienas Biržų girioje pralaimėta triskart: ties Medeikių kaimu, prie Gudiškio ir Šniurkiškių palivarkų. Sukilimo veidas iš esmės pakito: prasidėjo partizaninė kova.

Biržų girioje neabejotinai kovėsi Pasvalio sukilėliai. Žinomas Daujėnų būrys, vadovaujamas Juozapo Vadopalo. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė memuaruose aprašė Birželių dvaro, netoli Pušaloto, savininką Kristofą Gruževskį (sukilėlių karinės apygardos viršininkas), Kauklių dvaro savininkų Bukauskų sūnų. Jie žuvo Medeikių mūšyje gegužės 7 dieną. Tuose įvykiuose tikrai dalyvavo ir daugiau mūsų krašto sukilėlių, pavienių bei organizuotų grupių. Nedidelis atstumas jiems leido prisijungti prie pagrindinių sukilimo pajėgų.

Po Šniurkiškių pralaimėjimo A. Mackevičiaus vadovaujamas dalinys pasitraukė į Vidurio Lietuvą, Žaliąją girią. Žygiavo pro Kriklinius, Pumpėnus. Gyvenviečių ir atviresnių vietų išvengti buvo neįmanoma, nes sukilėliams reikėjo maisto, pašaro, kitokio aprūpinimo. Minėtame Petro Mažylio aprašyme skaitome: „[Kriklinių] žmonės vėl susitiko su savo geruoju kunigėliu Antanėliu, bet jau kaip su 500 dalgininkų vadu. Sukilėlius žmonės pasitiko su džiaugsmu, kaip savo išvaduotojus“. A. Mackevičiaus būrys įsirengė stovyklą girioje už kelių kilometrų nuo kaimo. Apylinkėse įvykęs ginkluotas susirėmimas. Sukilėliai įveikė kazokus, susijungė su Kriklinių vyrais, vadovaujamais Juozo Vaižmužio, ir pasitraukė gilyn į mišką.

1863 m. rudeniop sukilimas jau pradėjo blėsti. Rugsėjo pabaigoje prie Pušaloto vėl priartėjo A. Mackevičiaus vadovaujamos pajėgos (iki tol keletą mėnesių klaidžiojo Žemaitijoje). Kunigas ir istorikas Augustinas Janulaitis aprašo sukilėlių pasirodymą Lietuvos kaime: „Visas žygis – tai iškilminga procesija. Kunigai sutikdavo su iškilme, skambindami varpais, giedodami Te Deum laudamus. Kiekvienoj vietoj skaitomas sukilėlių manifestas apie baudžiavos ir lažų panaikinimą, apie žemės atidavimą. Kunigai pritarė tam darbui“. Toks ar panašus vaizdas buvo Pušaloto šventoriuje. Klebonas A. Opulskis gražiai pasitiko sukilėlius, įleido į bažnyčią ir pašventino jų vėliavą. Už tai vėliau išvarytas į Rusijos gilumą.

Manoma, kad Panevėžio apskrityje veikusiuose A. Mackevičiaus ir E. Liutkevičiaus būriuose 1863 m. rugsėjo mėnesį kovą tęsė nuo 800 iki 1000 sukilėlių. Rugsėjo 24 dieną prie Pušaloto įvyko A. Mackevičiaus būrio kautynės su rusais. Žinių apie kovotojų gretas neišliko. Tėra duomenų, jog žuvo vienas sukilėlis, 10 priešų nukauta ir trys sužeisti. Pušaloto mūšis pažymėtas svarbiausių A. Mackevičiaus kovų žemėlapyje. Po to sukilėliai nužygiavo Pumpėnų ir Kriklinių apylinkėmis į Žaliosios girios prieglobstį. Daugiau buvęs Kriklinių kunigas į mūsų kraštus nesugrįžo. Jis pateko malšintojams į nagus ir 1863 m. gruodžio 28 dieną buvo pakartas Kaune.

Pasvalys ir jo apylinkės

Apie Pasvalį veikę sukilėliai telkėsi Ližų miške, pusiaukelėje į Joniškėlį. Išliko tik žinių trupiniai. Šautuvais ir kardais ginkluotas 30 vyrų būrys užpuolė ir nusiaubė Pasvalio valdžios įstaigas, iš pristavo paėmė 2 šautuvus ir kardą.

Vietos valstietis Adomas Grigonis subūrė maždaug 40 vyrų. Tačiau pirmas rimtesnis susidūrimas su kazokais buvęs ir paskutinis. Vieni žuvo, kiti pakliuvo nelaisvėn, likusieji išsislapstė. Gyvo paimto vado likimas nežinomas.

Pasvalio malšintojų būrys, vadovaujamas poručiko Špitalno, 1863 m. rugsėjo pradžioje ties Titkonių kaimu išsklaidė apie 100 sukilėlių būrį (žuvo 14, daugybė sužeistų).

Panevėžio karo valdininko raporte nurodyta, jog spalio viduryje sukilėliai pasirodė ties Skrebotiškio kaimu. Gaudynės tęsėsi iki Manikūnų, kur rusai pavijo sukilėlius, nukovė tris ir vieną paėmė gyvą. Iki atvykstant priešui Skrebotiškyje kovotojai spėjo sudeginti dvaro visuomeninį namą, įvertintą 260 rublių. Ilgametis Vaškų mokytojas Petras Anilionis pasakojo iš senelių girdėjęs, jog tame krašte sugauti belaisviai buvo kariami už Vitartų kaimo, beržynėlyje ant Mūšos kranto, vadinamame Sukilėlių kalneliu. O laidojami kapinaitėse už Tetirvinų.

Šiauriau Pasvalio ilgokai laikėsi Kazimiero Simonavičiaus būrys. Tik 1864 m. gegužę prie Saločių jį išblaškė iš Bauskės atvykusios malšintojų pajėgos. Vadas pateko į nelaisvę, jo likimas nežinomas. Ližų miške prievarta suvaryti valstiečiai tarsi varovai medžioklėje šukavo mišką, bet kelis sukilėlius vis tiek praleido, greičiausiai sąmoningai.

Sukilėlių žygiai vakariniame krašte

1863 m. birželį Švobiškyje sukilėliai iš valstybinio sandėlio valstiečiams išdalijo visus javus. Kitą kartą nakties metu 60 vyrų iš Tomo Grybo atėmė 10 rublių, o iš Kublickio – įvairaus maisto ir pašaro net už 300 rublių. Rudenį nukentėjo evangelikų kunigas Meškauskas – kovotojai išsinešė daiktų už 100 rublių. Ten pat Švobiškyje pakorė su savim atsivestą moterį, o nuvykę į Šiukštonių kaimą pašovė vietos valstietį ir atėmė jo arklį. Duomenys paimti iš Panevėžio ispravniko raportų vyresnybei.

Sukilimui slopstant vietovėse į vakarus nuo Pasvalio laikėsi pavienės sukilėlių grupelės. Vietos administracija kruopščiai registravo „maištininkų“ vykdomas akcijas ir padarytus nuostolius. Rugsėjo pradžioje nenustatytas sukilėlių junginys „svečiavosi“ pas Grūžių apylinkių dvarininkus. Iš Ruščico dvaro Paliepiuose paėmė visokio turto už 120 rublių, iš kaimyninio Grūžių barono Radeno – už 143 rublius.

Spalio 5 dieną apiplėštas Vienžindžių kaimas, nuostolis siekė 154 rublius. Tik per plauką liko gyvas kaimo vaitas Bukauskas, kurį norėta pakarti už nelojalumą. Po savaitės kazokai atakavo sukilėlius ties Degėsių kaimu Vaškų kryptimi. Vijosi juos keletą varstų, kol galutinai išvaikė ir paėmė 3 belaisvius.

Žaliosios girios priedangoje

Tais neramiais metais daugybei už laisvę kovojusių vyrų Žalioji giria tapo laikinais namais. 1863 m. liepos 5 dieną Pumpėnuose sukilėliai išvaikė valsčiaus sargybą ir perspėjo, kad ateityje rusiškas įstaigas saugantys gyventojai bus baudžiami griežčiau.

Rugsėjo pradžioje Žaliosios girios pakraštyje susijungė E. Liutkevičiaus ir A. Mackevičiaus būriai. Juos atakavo priešo pajėgos ir ties Stumbriškiu aštuonis nukovė. Likusius nusivijo Krinčino pusėn.

Smarkus mūšis su kazokais įvyko ties Druciškių kaimu, Kriklinių apylinkėse. Apsuptin patekę sukilėliai prarado nuo 6 iki 9 kovotojų. Kelis sužeistus belaisvius žiauriai kankino ir tardė. Vienam vyrui pasisekė pabėgti iš mūšio vietos, bet nušliaužęs į Bartkūnus mirė nuo sužalojimų. Žuvę sukilėliai palaidoti ant Pyvesos kranto, netoli Januškų palivarko. Keletas sukilėlių ilsisi Kapeliais vadinamame kalnelyje netoli Mitkų kaimo.

Žaliosios girios kovas liudija vadinamosios „Muravjovo pušys“. Suvaryti valstiečiai iškirto plačias proskynas, prie kurių caro kareiviai laukdavo pasaloje, galėjo sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius. Iki šiandien išliko keletas pušų, stovėjusių proskynų pakraščiuose.

1864 m. Lietuvoje aktyviausiai tebeveikė Panevėžio apskrities sukilėliai. Nutirpus sniegui po miškus pasklido kazokų ir žvalgų būriai, ieškantys užsilikusių kovotojų. Vienas toks būrys aptiko valstiečio J. Mažeikos stovyklą netoli Mažionių kaimo Porijų apylinkėse. Vyrai išsislapstė, tačiau malšintojų būta gudrių. Aptikę stovykloje duonos, ją sulygino su rasta pas Mažionių valstiečius ir taip išsiaiškino, kas remia sukilėlius. Keletą gyventojų suėmė, kitiems pagrasino tremtimi. J. Mažeika pasidavė, nes nenorėjo pakenkti artimiesiems. Jam paskirta dešimt metų katorgos Sibire.

Daujėnų sukilėlių būrys

Daujėnų krašte sukilėliai susitelkė labai anksti. Jau kovo mėnesį Smilgių valstietis Juozapas Vadopalas pakvietė parapijiečius prisidėti prie sukilimo. Iki gegužės pradžios susirinko nemažas būrys vietinių vyrų, nepatyrusių ir prastai ginkluotų.

J. Vadopalo būrys patraukė į šiaurę ir Vabalninke prisijungė prie Boleslovo Kolyškos kolonos. Tačiau gegužės pradžioje Biržų girioje sukilėliai pralaimėjo. Likę kovotojai, tarp jų ir daujėniečių būrys, grįžo į savo kraštus tęsti kovos.

1863 m. birželio viduryje buvo užpultas valstybės grūdų sandėlis Žadeikiuose, valsčiaus centre: derlius paimtas savo reikmėms, išdalytas valstiečiams. Po savaitės grįžę sukilėliai pakorė valsčiaus seniūną Avižonį už tai, kad šis pranešė rusams apie javų išdalijimą. Kitais liudijimais, seniūnas nesutikęs atrakinti sandėlio. Šie veiksmai priskiriami Daujėnų kovotojams.

Pagrindinis ir gana sėkmingas sukilėlių kovos baras buvo mažesnių priešo dalinių, gurguolių puldinėjimas. Nuolat reikėjo apsirūpinti maisto, ginkluotės atsargomis. Vyrai susiburdavo išpuoliui, o po jo staiga išsiskirstydavo po namus kaip paprasti valstiečiai. Bet rusų karinė vadovybė ir čia rado priešnuodžių. Žadeikių, Moliūnų, Baluškių dvaruose, Daujėnų, Smilgių, Girsūdų, Porijų kaimuose įkurdino kareivių įgulas. Stebėtas gyventojų judėjimas, o prireikus imtasi prievartos priemonių.

1863 m. rudeniop J. Vadopalo būrys įsitaisė stovyklą Lebeniškių kaime, Žaliosios girios pakraštyje. Ketino čia peržiemoti. Vietos valstiečiai jau iš anksčiau pažinojo sukilėlius bei juos rėmė. Tačiau spalį rusai kažkokiu būdu stovyklą aptiko. Daujėnų būrys buvo praktiškai sunaikintas, sugauti kovotojai tardymui ir egzekucijoms išvežti į Panevėžį. Vadas J. Vadopalas 1864 m. rugpjūčio 24 d. pakartas Šiauliuose. Keršto neišvengė Lebeniškių kaimas. Jau 1863 m. žiemą į Rusiją ištremtos 42 lietuvių šeimos, o jų sodybose apgyvendinti rusų kolonistai. Panašiai atkeršyta Gegobrastai, Šiukštoniams, Žadeikiams.

Eliziejaus Liutkevičiaus pėdsakai Krinčino krašte

1863 m. birželio 15 dieną sukilėliai Krinčine užpuolė valsčiaus valdybos pastatą ir sudegino ten saugotas teismo bylas. Po dviejų mėnesių, rugpjūčio pabaigoje, antpuolis pasikartojo.

Visos Panevėžio apskrities vyriausias sukilėlių vadas buvo Antanas Kripaitis, Krinčino seniūnijos valstietis. Apie jį žinoma nedaug. Tiek, kad pateko priešui į rankas ir 1864 m. spalį pakartas Panevėžyje.

Panevėžio apskrityje sukilimo malšintojams didelių rūpesčių kėlė E. Liutkevičiaus, visos apskrities sukilėlių karinių jėgų organizatoriaus, kovotojai. Apskrities šiaurinėje dalyje E. Liutkevičiaus būriams savanorius rinko Adomas Dinsmanas. Apie save jis turėjo sutelkęs beveik 40 vyrų, su kuriais stojo į mūšį rugsėjo 27 d. netoli Daumėnų, prie kelio Pasvalys – Biržai. Manoma, jog kautynėse dalyvavo Julius Anusavičius. Priešo pusės duomenimis, per susidūrimą žuvo 19 sukilėlių, 7 paimti nelaisvėn.

Būrio likučius surinko valstietis Andrius Barisas, kilęs nuo Krinčino. Mėnesį būrys glaudėsi Pasvalio miške. Nukauta 12 sukilėlių, taip pat ir būrio vadas.

Įvykiai Pušaloto miškuose

Pušaloto valsčiuje sukilimas turėjo didelį palaikymą, gal todėl nurimo paskiausiai.

Sukilėliams nuolat reikėjo aprūpinimo. Jo gaudavo geruoju iš valstiečių, dvarininkus kartkartėmis reikėjo paspausti, pagrasinti. Žinomi užpuolimai Gegužinės ir Niurkonių dvaruose 1863 m. balandį. Dvarui priklausančių Jakubonių ir Šermukšnių kaimų valstiečiams karinė vadovybė uždėjo baudas už paramą sukilėliams maistu.

Bajoro Igno Grochovskio kovotojai įsitaisė Pušaloto miške. Jam buvo lemta tapti paskutinio organizuoto sukilėlių junginio Panevėžio apskrityje viršininku. Rugsėjo 30 dieną prie Žaliapurvių kaimo triskart gausesnės malšintojų pajėgos apsupo mišką ir sugavo didelę dalį kovotojų (per 30; juos išdavė kaimo valstietis). Vadus sušaudė Panevėžyje. Po šių įvykių Panevėžio apskrityje organizuotų sukilėlių nebeliko. ‘‘

Baigdamas savo pranešimą Gražvydas Balčiūnaitis pridūrė, kad šiandieną keliaudami po Pasvalio kraštą, galėsime aplankyti tas vietas apie kurias pasakojo bei rodė ekrane. Tai dar daugiau suteiks galimybės prisiliesti prie istorinės 1863–1864 m. sukilmo atminties bei leis giliau ir vaizdžiau susipažinti su gyvenamosios vietovės istorija, pabendrauti ir pasidalinti gerąja patirtimi.

Moters dalia 1863–1864 m. sukilimo metu

Pasvalio katalikės moterims rūpėjo atskleisti moters dalią 1863–1864 m. sukilimo metu.

„Moteris buvo meilės, namų sergėtojos, kančios, paguodos ir vilties bei tikėjimo simbolis. Ši tema ryški to meto išleistuose, istorijos, literatūros šaltiniuose bei meno kūriniuose“, – kalbėjo pasvalietės.

Pasvalio katalikės moterys konferencijos metu pateikė keletą epizodų iš įvairių šaltinių, kurių klausantis buvo galima padaryti išvadas apie moters padėtį XIX a. antroje pusėje, kai vyko pasiaukojanti kova „už mūsų ir jūsų laisvę“.

Mintimis susipažinkime su keletą iš jų.

Sukilimo Organizacinio komiteto išleistame dekrete apie bežemius buvo pasakyta:

„Visi įnamiai, daržininkai, grytelnikai, kumečiai ir apskritai visi piliečiai gyvenantieji vien tik iš savo darbo, kurie yra pašaukti prie karo, tautos amijos eilėse kariaus dėl tėvynės gaus žemių, o jeigu žūtų, tai jų žmonos ir vaikai, karui pasibaigus iš tautos gėrybių gaus žemės sklypą.“

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė savo kūryboje palietė kaimo kultūrinį atsilikimą, nacionalinę priespaudą, tėvynės laisvės idėja. Jos paprastame moters paveiksle atskleidžią slypinčią dvasinę energiją, kuri skatino kurti geresnį gyvenimą.“

„Jonas Biliūnas savo novėlėje „Liūdna pasaka“ pasakoja skaudžius Juozapotos išgyvenimus, svajones, norus, tikrovę. Juozapota, jauna moteris, kartu su savo mylimuoju Petru svajojo apie bendrą judviejų ateitį. Svajojo apie darnią šeimą, vaikus, gražius namus, dailų kiemą. Bet vieną naktį, nieko nesakęs mylimajai, jaunas vyras išėjo į sukilimo gretas. Juozapota pabudusi ryte ir neradusi savo mylimo Petriuko išėjo jo ieškoti į miestą…“

„Bajoriškame Ibėnų kaime (netoli Kauno), kazokai krėtė visa kaimą. Vyrų nebuvo namuose, jie pasislėpė miškuose netoli kaimo. Kaime liko 15 moterų su vaikais.

Kai suprato, kad ketinama sudeginti visa kaimą apėmė jas nenusakomas siaubas. Kai kurios ėmė maldauti, bet nė viena neišmaldavo.

Viena moteris paėmusi kūdikėlį šlaužė ant rankų per lauką gal pusę ketvirčio mylios. Deja, veltui žadino pasitikėjimą („Iš nelaisvės dalios: ištremtosios prisiminimai“).

„Pakeliui į Tomską viena moteris suimta trečią dieną po gimdymo su mažu kūdikėliu ant rankų. Vargšė moteris buvo labai nusilpusi, o dar turėjo prižiūrėti du kelerių metų amžiaus savo vaikus“ („Iš nelaisvės dalios: ištremtosios prisiminimai“).

„Lietuviškame cikle sukilėlio girininko ir jo šeimos likimas. Sibiro kasyklų požemiuose, kur dirba sukilėlio žmona, pasirodo Madonos vizija – vienintele įmanoma paguoda ir vilties ženklas.“

„Apiplėšti žuvusiųjų kunai ir gedinčios moterys. Klūpančios prie žuvusiųjų, apverkiančios savo vaikus“ ( „Kilnojamoji paroda „1863 metų sukilmo ženklai Arrturo Grotgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“).

„Drobinėmis skepetomis sukilėlių žaizdas tvarstė Kriklinių moterys: Jurskienė, Krikščiūnienė, Mažylienė bei seserys Uršulė ir Ona Janušaitės“ („Užaugau Pasvaly“, p. 533).

Moterys nuoširdžiai meldėsi, prašė Aukščiausiojo užtarimo, kad nebūtų vainų bei skriaudėjų:

„Dieve švenčiausias per stebuklus Tavo

Atitolink nuo mūsų vains ir korones

Laikyk vienybėj kaip Anuolus savo

Vienoj karūnoj katalikų žmons

Ištrauk iš sunkios tyronų nevalios

Duok mums stiprybės duok …

(„Giesmė“, 1861 m.)

Konferenciją muziejuje papuošė gražiai skambėjusios patriotinės dainos. Jas atliko etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ iš Alytaus. Konferencijos metu buvo perskaitytas Antaninos Urmanavičienės sukurtas eilėraštis kunigui, kankiniui Alfonsui Lipniūnui, kuris buvo nukankintas Antrojo pasaulinio karo metais, nes pasisakė už laisvą, krikščionišką Lietuvą, už kurią kovojo ir paaukojo savo gyvybes 1863 m. sukilėliai.

Išriedėjome 1863-1864 m. sukilimo keliais

Išklausę pranešimus bei susipažinę su muziejaus ekspozicijomis ir parodomis susėdome į autobusą ir išriedėjome po Pasvalio kraštą – 1863-1864 m. sukilimo keliais.

Pirmiausia aplankėme Gegabrastų kaimą, prie Lėvens upės. Čia po 1863-ųjų sukilimo ištrėmus vietinius gyventojus, buvo apgyvendinti rusai kolonistai, kurie turėjo mokyklą ir stačiatikių Šv. Nikolajaus cerkvę (nuo 1889 metų). Rusai pakeitė vietovės vardą į Nikolskojės, tačiau buvo gražintas tikrasis lietuviškas kaimo pavadinimas. Šiuo metu rusų kolonistų sodybų beveik jau nebėra. Daug jų ilsisi sentikių kapinaitėse netoli cerkvės arba išsikėlę gyventi į miestus. Tik atvyksta aplankyti kapinaičių bei pasimelsti per iškilmes cerkvėje. Kaime gyvena jų palikuonė, istorijos mokytoja, gimtojo krašto istorijos puoselėtoja Elena Rutkauskaitė.

Pasigrožėję Lėvens pakrančių peizažu, pavaikščioję siūbuojančiu bezdžionių tiltu, pasiklausę gegutės kūkavimo išvykome Pušaloto, Kriklinių ir Krinčino link. Lankydami šias vietoves meldėmės už šventoriuje besiilsinčius amžinuoju miegu kunigus, Lietuvos laisvės gynėjus bei klausėmės muziejininko Gražvydo pasakojimų apie 1863–1864 m. sukilimo atgarsius aplankytose vietovėse. Atmintinas vietas papuošdavo iš lauko gėlių suskintos Irenos Sakalauskienės puokštelės bei uždegtos žvakutės.

Kriklinių bažnyčios šventoriuje klausėmės Birutės Simonaitienės skaitomų posmų sukilimo, meilės, laisvės tema. Mokytoja Birutė papildė, kad moterys visuomet buvo tarsi kartu su sukilėliais. „Sukilimo metu moterys gedėjo ir protestavo pries caro valdžią, todėl rengėsi juodais drabužiais bei įsiūdavo juodas sagas. O Rokiškyje Tyzenchauzo dvaro tvenkiniuose tuo metu atskrido ir apsigyveno juodosios gulbės, kurios buvo to meto liudininkės ir gedėjo kartu su sukilėlių moterimis“, – baigė pasakojimą p. Birutė.

Vienas svečias net nustebo ir paklausė:

„Ar yra juodųjų gulbių?“

„Visko ant to margo svieto galima pamatyti“, – šmaikštavo vieni. – Ir juodų tulpių, ir juodų rožių, ir net juodų gulbių.“

„Gal tai sunkmečio ir visokių bėdų tvarinys“, – kalbėjo kiti.

Iš Kriklinių kaimo keliukais pasukome į Krinčiną. Trumpai stabtelėjome vyskupo Jono Kaunecko gimtinėje – Trajoniškio kaime. Visi nuoširdžia malda pasimeldėme ir mintimis vyskupui palinkėjome sveikatos, Dievo palaimos bei Marijos globos.

Štai ir Krinčinas. Mus pasitiko klebono Algimanto Petkūno atvertos bažnyčios durys, jauki aplinka ir grupelė Gyvojo rožinio maldininkių su vadovė Kazyte. Pasimeldę ir susipažinę su bažnyčios bei 1863 m. sukilimo istoriją, pagerbėme šioje bažnyčioje dirbusius kunigus, pagiedojo giesmes Marijai. Čia gražiai ir iškilmingai suskambo dzūkų balsai, o jiems pritarė visi keliauninkai. Pabaigoje dar pageidojome Antano Strazdo parašytą giesmę-himną „Pulikim ant kelių“.

Krinčine dar teko apsilankyti „Krinčino verdenių“ renginyje – poezijos šventėje. Nors krapnojo lietutis, tačiau nesutrukdė Pasvalio katalikių moterų renginio. Etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ (vadovė Antanina Urmanavičienė) dzūkų tarme kūrybingai pristatė žiupsnelį meninės programos apie šaltinius.

Nuoširdi dzūkų, žemaičių, aukštaičių bendrystė

Poetų E. ir L. Matuzevičių sodyboje konferencijos dalyviai nuoširdžiai bendravo, aptarė renginį, vaišinosi karštomis dešrelėmis, dzūkišku, aukštaitišku, žemaitišku sūriu, pyragu, krinčinietiška koše bei kūrė kitų susitikimų planus. Vaišėmis rūpinosi šaunios gaspadinės: Genutė, Aldutė. Kazytė bei Krinčino bendruomenės narės. Svečiai iš Alytaus pasidalijo mintimis apie 1863 m. sukilimo eigą Dzūkijoje, partizaninę kovą 1944\45–1953 m., 1991 m. sausio 13-osios Laisvės gynėjų kovas, krikščioniškos šeimos stiprybę. Viešnios iš Pakruojo ir Panevėžio deklamavo eiles apie Gimtinę, Meilę, Draugystę. Su konferencijos dalyviais pabendrauti atvyko gydytoja Genovaitė Jusaitienė, kuri trumpai pristatė Krinčino muziejaus įsikūrimo istoriją bei papasakojo apie savo garbingą profesiją. Dar ilgai poetų kiemelyje skambėjo dainos apie kareivėlį, Gimtinę, draugystę, net Krinčiną.

Būkime žiburėliais

Konferencijos pabaigoje visiems padėkojome už šiltą sutikimą ir rūpestį bei kartu praleistas palaimingas akimirkas. Atsisveikindamos perskaitėme lankstinuke parašytus žodžius, kurie buvo tarsi palinkėjimas visiems konferencijos dalyviams:

„Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno.

Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia žmonių akivaizdoje, kad matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ ( Ps., 6-9)

Būkime degančiais žiburėliais savo šeimoje, gimtinėje bei katalikiškoje veikloje.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Konferencijos organizatorės, svečiai ir viešnios Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Centre jos kunigas Feliksas Čiškauskas

2. Pasvalio krašto muziejuje, koncertuoja etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ iš Alytaus (vadovė Antanina Urmanavičienė)

3. Pranešimą „1863-1864 m. sukilimo atmintis Pasvalio krašte“ pristato muziejininkas Gražvydas Balčiūnaitis

4. Konferencijos dalyviai Kriklinių bažnyčios šventoriuje

5. Atminimo lenta Krinčine 1863-1864 m. sukilimui atminti

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Vykstame į Gyvojo Rožinio kongresą

Ankstų 2013 m. liepos 27 d. rytą, kada visa Pasvalio parapija jau gyveno Šv. Onos atlaidų iškilmių stebuklingu laukimu, o dekanato gausus  maldininkų  būrys  ruošėsi  vykti į Uteną – Panevėžio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio IX kongresą.  Maldininkės ir maldininkai buvo labai gražūs vidumi ir išore, nes jų veidus puošė dvasinis vidinis švytėjimas, ramybė bei  šventinė apranga. Kiekvieno  maldininko kelionės palydovais buvo: rožančius, maldaknygė bei kruopščiai paruoštas šventinis lauknešėlis..  Pasvaliečiai prieš kelionę dar minutėlei užsuko į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Maldoje pasveikinę Jėzų Kristų, uždegę žvakutę  prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus, čia sukalbėję ,,Sveika, Marija’’, suklupę prie gražiai išpuošto vainikais Šv. Onos altoriaus  išskubėjome prie Pasvalio krašto muziejaus. Čia jau laukė  autobusas bei nuoširdus vairuotojas Egidijus Chraptavičius  su kongreso dalyviais iš Skrebotiškio parapijos. Į autobusą atskubėjo dar keliauninkai iš Daujėnų, Krinčino parapijų. Rūpestingai savo maldininkus iš Saločių bei Kiburių  atlydėjo šių parapijų klebonas Eimantas Novikas. Atsisveikindamas su savo parapijiečiais klebonas Eimantas Novikas palinkėjo visiems kongreso dalyviams Dievo palaimos ir Švč. Mergelės Marijos globos.

Trumpai palikę  savo gimtuosius kampelius išvykome į Uteną. Pakelėje dar užsukome į Joniškėlį bei Pušalotą, nes ir čia laukė būrelis gyvojo rožinio maldininkų.  Pilnutėlis autobusas pasuko link Panevėžio. Keliavome į Uteną apie  dvi valandas. Kelionės metu, netik grožėjomės įvairiaspalvėmis pievomis, nokstančiu javų derliumi, miškais, upėmis, ežerais, kalneliais, pakalnėmis, kaimo sodybomis, prabėgančiais pro autobuso langus miesteliais ir išnyrančiais bažnyčių bokštais, bet visi nuoširdžiai meldėmės už sėkmingą kelionę, ligonius, dvasininkus, vienuolius bei vienuoles, bažnyčios patarnautojus bei pagalbininkus, jaunimo dienas Brazilijoje, savo šeimos narius, mirusiuosius.  Kelionės metu kiekvienam kongreso dalyviui buvo įteikta vizitinė kortelė, bei renginio atmintinė.

 Lydint pakilios nuotaikos pasiekėme Uteną

Lydint pakilios nuotaikos pasiekėme Uteną. Pasigrožėję ir pasivaikščioje miesto gatvėmis bei aplankę Dievo Apvaizdos parapijos bažnyčią atvykome prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios.  Darniai išsirikiavę, paskui savo dekanato gyvojo rožinio vėliavą, kurią nešė maldininkas Andrius Pakėnas (Pasvalio p.) bei lydėjo asistentės maldininkės Vilma Gaigalaitė (Pasvalio p.) ir Aldona Banelienė ( Daujėnų p.) prisijungėme prie kongreso eigos bažnyčios šventoriuje.

„Šviesos slėpiniai’“

Rožinio maldą „Šviesos slėpinius“ bažnyčios šventoriuje vedė, mąstymus skaitė Utenos Dievo Apvaizdos vikaras kun. Mangirdas Maasas. Eidami nuo  vienos slėpinio stoties iki  kitos visi drauge giedojome giesmes Marijai. Visus sužavėjo įspūdingai ir prasmingai įrengtos slėpinių stotelės bei išpuošta gėlėmis šventoriaus aplinka. Procesijoje buvo nešama ir Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio vėliava.

Po iškilmingos procesijos visi rinkosi į bažnyčią. Kunigas Mangirdas visus pakvietė sugiedoti Švč. Mergelės Marijos litaniją.  Pagiedojus litaniją buvo perskaitytos užbaigosmaldos.

 Šv. Mišias aukojo vyskupas Jonas Kauneckas

Dvyliktą valandą prasidėjo šv. Mišios. Jas aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir kunigai.

Mišių metu giedojo Utenos bažnyčios choras, kuris kvietė į bendrą maldą jungtis visai bažnyčiai. Šv. Mišių metu skaitinį skaitė Rokiškio dekanato atstovas, bendrą maldą Nijolė Gylienė.

Homilijos metu vyskupas Jonas Kauneckas pasveikino visus kongreso dalyvius iš visų vyskupijos dekanatų bei svečius iš Vilniaus,Kauno, Kaišiadorių, Tytuvėnų.

Kalbėdamas vyskupas akcentavo, kad rožinis – nuostabi malda savo paprastumu ir gilumu. Pasidžiaugė,  kad Panevėžio vyskupijos gyvasis rožinis, vadovaujamas Nijolės Gylienės, bei  Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio dvasios vado, Zarasų dekano Remigijaus Kavaliausko yra stipri atrama katalikiškoje veikloje. Tai padeda įveikti daugelį promblemų, neleidžia pasauliui pražūti. Vyskupas baigdamas homiliją pakvietė Tikėjimo metais tapti gyvu Prisikėlusiojo buvimo pasaulyje ženklu, būti laimingais ir savo malda nešti paguodą daugeliui. Ragino daugiau nuostabios maldos vaisių švenčiant Tikėjimo metus, prisimenant savo valstybės svarbias istorines datas bei laukiant  Jono Pauliaus II-ojo paskelbimo  šventuoju.

Atnašas prie Dievo stalo duonos ir vyno pavidalu nešė Biržų dekanato atstovai.

Po šv. Mišių buvo perskaitytas pasiaukojimo Švč. Mergelei Marijai aktas. Vyskupas J. Kauneckas visus palaimino bei pašventino įsigytas devocianalijas.

„Marija – tikėjimo motina“

Po šv. Mišių vyko konferencija tema „Marija – tikėjimo mokytoja“. Ją vedė Panevėžio Švč. Trejybės kunigas Rimantas Kaunietis. Pranešėjas konkrečiais pavyzdžiais pateikė Marijos pavyzdį bei reikšmę kiekvieno kataliko gyvenime.

„Marija mums suteikia naują būdą matyti ir suprasti. Veikiame ne patys – veikiame paklusdami malonei. Gyvename ir dirbame su Marija ir Joje: meldžiamės kartu su Ja, meldžiamės Jos malda, mylime jos meile, esame stiprūs ir atsparūs Jos tvirtumu ir drąsa. Nuolatinio bendravimo su Švč. Mergele Marija įtakoje kasdien mumyse nepastebimai auga ta karalystė, kurios Viešpats yra Jėzus.

Gražus ir kilnus dalykas yra melstis į Mariją, bet nepalyginamai brangesnis ir didingesnis – gyventi ir priklausyti Jai“, –  tokiais dvasingais žodžiais baigė konferenciją pranešėjas.

Atminimo medelis ir iškilminga eisena

Pasibaigus konferencijai visa bažnyčia sugiedojo giesmę „Marija, Marija“. Nuskabėjus giesmei visi rinkosi į bažnyčios šventorių, kur buvo pasodintas atminimo medelis.

Po to  iškilminga eisena ėjome į „Saulės“ gimnazijos parką agapei. Vaišinomės, bendravome tarusavyje bei su kitų dekanatų dalyviais bei draugais. Užgrojus muzikantams sukomės smagiai draugystės ratelyje. Agapės metu pasvaliečius aplankė vyskupas J. Kauneckas, Kupiškio dekanato, Subačiaus p. kun. Albertas Kasperavičius bei kiti renginio svečiai.

Atsisveikinant maldoje padėkojome Panevėžio vyskupijosdvasios vadui kun. Remigijui Kavalauskui, Gyvojo rožinio vadovei Nijolei Gylienei, bei Utenos kunigams, bei Utenos gyvojo rožinio maldininkams už nuoširdų rūpestį organizuojant šį kongresą ir tariame  iki susitikimo kitais metais Panevėžyje.

 Džiaugiamės suteikta Dievo malone

Grįždami džiaugėmės suteikta Dievo malone, dalinomės patirtais įspūdžiais kongreso metu.

 Malonu, kad mūsų vėliava susilaukė daug dėmesio, išgirdome daug gražių atsiliepimų.

„Tikrai mūsų vėliava nepaprasta, nes kada buvo pašventinta (Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kun. Feliksas Čiškauskas. 2012 m. birželis), ir skubėjome prie bažnyčios fotografuotis, Marijos veidu nuriedėjo ašara“, – dalinosi prisiminimais maldininkė Vilmutė.

„Kad tarnautų ilgus metus, privalome ją saugoti ir rūpintis“,  – vieningai atsakė visi maldininkai.

Baigiantis kelionei vieni kitiems palinkėjome kasdieninės nuoširdžios ir gilios Rožinio maldos bei parnešti į savo namus nors po grūdelį dvasingumo, ką suradome, ką patyrėme kongreso metu. Juk ir grūdelis gali išauginti kiekvieno tikinčiojo širdyje brandų derlių.

Autorės nuotr.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Kvietimas švęsti

Rugpjūčio paskutinįjį sekmadienį (2013 08 25) Pasvalio dekanas Algis Neverauskas bei kun. Eimantas Novikas maloniai pakvietė katalikiškas organizacijas, Gyvojo Rožinio kalbėtojus, jaunimą, kyburiečius bei visus tikinčiuosius Kyburių bažnyčioje kartu švęsti Švč. M. Marijos Karalienės titulinius atlaidus.

Jau ankstų rytą susitikę su Dievu ir Jį pagarbinę savo šeimose ar savo parapijų bažnyčiose, šviečiant pusiaudienio saulei, šventiškai pasipuošę, rinkomės į Vytauto Didžiojo aikštę. Visų laukė kultūros centro direktorės Danutės Breimelytės parūpintas autobusas bei nuoširdus jo vairuotojas Rimas. Pakvietėme keliauti ir pro šalį ir einantį pasvalietį Petrą, kilusį iš Kiemėnų. Jis labai apsidžiaugė, kad galėsiąs nuvykti į atlaidus, pavaikščioti jaunystės takais, susitikti su pažįstamais bei padėkoti Dievui ir M. Marijai už visas suteiktas malones. Petras pajuokavo, kad ši kelionė jam buvo tokia netikėta kaip aklai vištai grūdas.

Su malda lūpose išvykome iš Pasvalio. Autobusas stabtelėjo pakelėje ties Tetirvinais. Prie kaimo parduotuvės mūsų laukė Skrebotiškio parapijos Gyvojo Rožinio būrelio rūpestingoji vadovė Verutė su savo maldininkėmis. O prie Nečionių kaimo į autobusą įsėdo Skrebotiškio kaimo siela, maldininkė Albinutė. Keliaudami į atlaidus dalinomės prisiminimais apie Juodojo Kaspino dieną, nepakartojamo istorinio įvykio – Baltijos kelio – patirtas akimirkas, klausėmės pasakojimų apie Kyburių kaimo, bažnyčios istoriją bei apie iš šių vietų kilusių įžymių žmonių gyvenimus ir jų nuopelnus. Pro autobuso langus stebėjome savo pažįstamas gimtinės vietas, gražiai suartus laukus, darželiuose nusvirusius margaspalvius jurginų žiedus. Su liūdesiu žiūrėjome į besibūriuojančius gandrus, kurie jau rengėsi į tolimą, kupiną visokių pavojų kelionę. Daug kas iš maldininkų kalbėjo, kad gandrai, kaip ir mūsų tautiečiai, emigruoja svietur į nežinią ieškoti laimės. Ir ilgimės, ir laukiame jų, kaip tų gandrų vėl sugrįžtančių į gimtinę.

- Tik visi kartu esame laimingi bei orūs jaukiame šeimos lizdelyje, – pridūrė kiti keliauninkai.

Kelionės metu kiekvienam piligrimui atlaidų proga buvo įteikta kukli dovanėlė.

Autobusas sustojo prie bažnyčios

Autobusas sustojo prie Kyburių Švč. M. Marijos Angeliškosios parapijos bažnyčios. Mus pasitiko šios parapijos tikintieji bei gražiai išpuošta bažnytėlė, kuri pastatyta 1927 m. Ją projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Į vidų kvietė pagrindiniame altoriuje šviesoje bei gėlėse spindintis Švč. M. Marijos altorius. Į atlaidų iškilmes maldininkai atvyko iš Daujėnų Švč. Jėzaus vardo, Kyburių Švč. M. Marijos Angeliškosios, Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo, Skrebotiškio Švč. Jėzaus širdies, Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus (Biržų d.), Saločių Šv. Juozapo parapijų. Čia buvo galima sutikti Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos nares, Marijos legiono maldininkes, didžiausias būrys buvo Gyvojo Rožinio kalbėtojų bei jaunimo. Buvo galima sutikti svečių iš Pasvalio bei kaimo bendruomenių pirmininką Stanislovą Butkų.

Atlaidų šventimas prasidėjo Adoracija, Rožinio malda. Rožinį ,, Garbės slėpiniai‘‘ vedė Skrebotiškio parapijos Gyvojo rožinio maldininkė Albinutė.

Visus susirinkusius švęsti M. Marijos Karalienės titulinius atlaidus pasveikino šios parapijos klebonas Eimantas Novikas.

Mišių auka prasidėjo iškilminga procesija

Šv. Mišių auka prasidėjo iškilminga procesija aplink bažnyčią. Jas aukojo kun. E. Novikas. Jam talkininkavo Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas. Atlaidų iškilmių metu visi meldėsi už Kyburių Švč. M. Marijos Angeliškosios parapiją, jaunimą bei Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkus.

Homilijos metu Pasvalio dekanas kun. A. Neverauskas tikinčiuosius Tikėjimo metais kvietė nuoširdžiai ir giliai Rožinio maldai. Ragino atlikti gerus darbus, nepamiršti ateiti dvasiniam augimui į savo parapijos bažnyčią. Baigdamas homiliją dekanas kalbėjo, kad kiekvieno tikinčiojo gyvenime atsiveria daugybė vartų į tikėjimo rūmus ir kvietė pasirinkti pačius svarbiausius vartus į Viešpaties pasaulį.

Šv. Mišiose giedojo katechetės Renatos Kaziliūnienės vadovaujami vaikai.

Gyvojo Rožinio maldininkai savo veiklą pristatė jaunimui

Po Mišių Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkai pristatė šios organizacijos istoriją, tikslus, struktūrą bei veiklą jaunimui. Gyvojo Rožinio maldininkai jaunimui padovanojo parengtą lankstinuką ,,Gyvasis rožinis‘‘, kuriame plačiau pristatyta Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio istorija, veikla.

Kun. Eimantas jaunimą kvietė pabandyti įsijungti į Gyvąjį Rožinį bei visus maldininkus pakvietė į bažnyčios šventorių – kūrybinei valandėlei.

Kūrybinė valandėlė – bažnyčios šventoriuje

Užduotis buvo dvasinga ir prasminga. Tai skatino kūrybiškumą katalikiška tema bei bendrystei tarp įvairaus amžiaus žmonių. Kiekviena grupelė privalėjo iš rudens gėrybių sukurti mozaika katalikiška tema. Visi kibo į darbą. Dirbo atidžiai, išklausydami grupelės narių nuomonės, vertinimo. Prie Pasvalio kūrybinės užduoties atsakingai plūšėjo bei kartu su maldininkas iš Pasvalio meldėsi dekanas kun. Algis Neverauskas. Jis iš kankorėžių užrašė Pal. popiežiaus Jono Pauliaus II pasakytus lotyniškus žodžius ,,Totus tuus‘‘ („Visiškai Tavo‘‘). Po pusvalandžio pabaigus darbą, šventorius pasipuošė išradingais kilimėliais iš rudens gėrybių.

Darbus apibendrino šios užduoties sumanytojas kun. Eimantas. Jis kalbėjo, kad už tai ką padarėme turime būti dėkingi Dievui bei Švč. Mergelei Marijai. Tai jiems padedant sukūrėme nuostabias mozaikas. Ši veikla mums kartu leido dar tobuliau apmąstyti Jėzaus Kristaus gyvenimo ir kančios kelią, daugiau pažinti M. Marijos žemišką ir dangišką meilę. „Esame visi nugalėtojai. Prizai – vyskupo Jono Kaunecko dovana – škaplieriai, šventųjų paveiksliukai – jūsų laukia bažnyčios gale. Išeidami iš bažnyčios kiekvienas galite pasiimti ir parsinešti į namus“, – paragino kun. E. Novikas.

Katalikiškos poezijos, muzikos žiupsnelis

Pasigrožėję kūrybiniais darbais šventoriuje visi susirinko į bažnyčią. Čia buvo pristatytas katalikiškos poezijos ir muzikos žiupsnelis.

Jį pristatė katechetė Renata Kaziliūnienė su dukra Gabriele. Jos atliko giesmę, kuriai žodžius sukūrė Gabrielė. Savo poeziją skaitė Regina Kvedarienė, Kiemėnų kaimo Gyvojo Rožinio maldininkė.

Giesmes „Ausk Marija“, „Marija, Motina brangi“, dainuojamąją poeziją „Tu mums džiugini, Viešpatie‘‘ (ž. E. Rinkevičius, muz. V. Gaigalaitės), „Išeikime į mūsų pasaką“ (ž. R. Adomaitytės-Chabarinos, muz. V. Gaigalaitės) pristatė Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio valdybos narė, maldininkė Vilma Gaigalaitė.

Pasibaigus katalikiškos poezijos, muzikos žiupsneliui, kun. Eimantas Novikas apibendrino atlaidų iškilmių renginius ir padėkojo Švč. M. Marijai bei visus pakvietė apsisaugoti nuo nuodėmės pristatydamas apsisaugojimo receptą.

Susirinkome į agapę

Po to visi susirinkome į bažnyčios šventorių agapei. Visi bendravome, dalinomės gerąja naujieną, vaišinomės šių metų derliumi. Visus gaubė rami aplinka, nuoširdus bendravimas.

Išvykdami dėkojome Dievui ir Švč. M. Marijai, Kyburių parapijos tikintiesiems, Pasvalio dekanui, kun. E. Novikui, kad kartu taip nuoširdžiai ir dvasingai galėjome švęsti Švč. Mergelės Marijos atlaidų iškilmes.

Pabaigai

„Garbingoji Marija, mūsų Valdove ir Motina! Mes ryžtamės žengti Tavo dorybių keliu, tikėdamiesi pamatyti Tave amžinybėje“ (Švč. Mergelės Marijos Rožinio slėpinių kelias – Tėviškės šviesa).

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Prieš atlaidų iškilmes 2013 m. rugpjūčio 25 d.

2. Kun. E. Novikas su Gyvojo Rožinio maldininkų grupe iš Daujėnų, Pasvalio, Skrebotiškio parapijų prie Pasvalio dekanato G. Rožinio vėliavos

3. Kūrybinė užduotis. Pasvalio dekanas A.Neverauskas. Daujėnų, Pasvalio, Skrebotiškio p. G. rožinio maldininkai

4. Kiemėnų Kyburių maldininkai

5. Smilgių p. maldininkai

6. Saločių maldininkai

7. Kiemėnų ir Kiburių jaunimas

8, 9. Kūrybinė užduotis

10. Katalikiškos poezijos, muzikos žiupsnelį atlieka Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkė V. Gaigalaitė

11. Agapė

Vlada ČIRVINSKIENĖ, istorijos mokytoja metodininkė, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla, Pasvalys

I497 m. gruodžio 6 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jo paties paskirtam Pasvalio bažnyčios klebonui Jonui Grotui leido Svalios ir Lėvens upių santakoje statyti parapijos bažnyčią ir prie jos kurti jai priklausantį naują Pasvalio miestą.

Miestelyje ilgą laiką gyveno vien lietuviai. Tik 1600 m. užregistruota Pasvalyje gyvenusių kitataučių – iš 90 miestelėnų tik 2 šeimos žydų. XVII a. antroje pusėje jų kūrėsi vis daugiau.

Miestelėnai, netekdami dalies pajamų, ėmę reikšti savo nepasitenkinimą. 1671 m. buvo nužudytas ir įmestas į upę žydas Jozefovičius. Įtarimas krito ant Gentvilos; tas pats Gentvila turbūt ir pakurstė H. Palubinsko ietininkus išniekinti Pasvalio bažnyčią – sienas apšlakstyti ožių bei avių krauju ir apkaltinti ta piktadaryste žydus. Tačiau kapitula žydus apgynė ir neleido jų šaukti į vaivadijos teismą Trakuose.

1727 m. žydai užvaldę ir visus sklypus prie turgavietės, nors jų centras kaip ir anksčiau buvo Svalios g.

1775 m. Pasvalio parapijoje ir miestelyje gyvena 430 žydų, kurie Pasvalyje turi didelę sinagogą. Vienas po kito kilus keliems gaisrams, dūmų miestelyje sumažėjo perpus.

1791 m. – inventoriuje nurodoma, kad Pasvalio dvaras turėjo plytinį, naują malūną kitapus Lėvens ir seną malūną ant Svalio upės.

Miestelio turgavietėje stovėjo didelė smuklė, dengta čerpėmis. Be to, turgavietėje prie smuklės stovėjo žydų krautuvės. Keturios turgavietės kraštinėse buvo 18 sodybų (1 kataliko, 17 žydų), Biržų g. – 38 (31 katalikų, 7 žydų ), Palėvens g. – 28 (21 katalikų, 7 žydų ), Vilniaus g. 19 (12 katalikų, 7 žydų), Svalios g. – 18 sodybų (15 katalikų, 3 žydų), be to, joje dar buvo žydų kahalo namai, sinagoga, Pumpėnų g. 27 (25 katalikų, 2 žydų). Tad iš viso miestelyje buvo 164 (121 katalikų, 43 žydų).

XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios valstybės suirutė, karai ir svetimų valstybių kariuomenės įsiveržimas, be abejo, palietė ir Pasvalį. Kapitula neteko dalies pajamų. Dalis gyventojų turbūt išmirė maro epidemijos metu, dalis išsikraustė po kitas vietoves.

Miestelio ir valsčiaus nuostatuose taip pat pasakyta, kad baigiąs griūti mūrinis kapitulos namas Pasvalyje ir dėl to kalti tiek žydai, tiek krikščionys laiku jo neremontavę.

Tiksliausiai tuo metu, nors ir praėjus šiek tiek laiko po karo ir maro, Pasvalyje buvo nedaug gyventojų, tad nebuvo kam remontuoti dvaro pastatą. Norintieji įsikurti miestelyje buvo aštuoneriems metams atleidžiami nuo mokesčių.

Miestelėnai pradėjo keltis prie Pumpėnų vieškelio. Čia Pasvalio žydai savo lėšomis statę naują malūną. Nors tiksliai nenuvardyta, kur statomas malūnas, galima manyti jog tai buvo vėlesniuose inventoriuose žymimas mažesnis malūnas prie Svalios upės, nes kaip tik netoli jo vėliau įsikūrė žydų religinis centras – buvo pastatyta sinagoga ir kiti bendruomenės pastatai, kapinės (Svalios g.).

1835 m. liepos 8 d. 8 valandą ryto, žydo Maušos Faivelovičiaus namuose, kai jo žmona Rėvka su valstiete Rozalija Petrauskiene darė žvakes, užsidegė riebalai ir troba. Sudegė dar 4 kaimynų namai, o ugniai persimetus į kitą Lėvens krantą (nes buvo didelis vėjas ) – klebonijos klojimas, svirnas ir valstiečio Abrakausko klojimas. Moterų Upytės teismas nebaudė, tik liepė būti atsargesnėmis su ugnimi.

1839 m. Pasvalyje buvo 55 krikščionių ir 25 žydų sodybos.

1854 m. buvo ruošiamasi Pasvalyje ir Ramygaloje statyti mokyklas. Miestelyje vykdavo mugė, kurios metu buvo prekiaujama indai, ratais, odomis, galvijais ir kitkuo, turgūs būdavo rengiami ketvirtadieniais. Gyveno 1186 žmonės, iš jų 521 buvo laikini gyventojai, 559 buvo katalikai, 598 – žydai, karaimai, 824 buvo žemdirbiai, 78 – prekybininkai, 55 – amatininkai, 219 vertėsi kažkuo kitu.

XX a. pradžioje buvo reikalaujama, kad pastatai Pasvalyje būtų statomi pagal patvirtintus projektus. Štai 1911 m. Abraomas Girniūnas, sumanęs savo sklype Biržų gatvėje ant senų medinio namo pamatų statyti mūrinį namą, turėjo pateikti namo projektą. 1923 m. žydai sudarė 7, 58% visų Pasvalio rajono gyventojų, o lietuviai – 83, 88 %. Pasvalyje prieš karą gyveno 300 žydų.

Žydai daugiausia užsiimdavo prekyba, fotografija, batsiuvyste, kalvyste. Buvo advokatai, gydytojai. Be to žydai laikė parduotuves (iš užregistruotų 15 parduotuvėlių tik viena priklausė ne žydui), smukles (geriausia Pasvalio smuklė priklausė žydui Elijui).

Daugelis žydų keliaudavo po kaimus su arklių tempiamais vežimais, o tie, kurie neturėdavo arklio, nešdavosi maistą arba patys tempdavosi nedidelį vežimėlį.

Pardavinėdavo adatas, sagas, siūlus, indus, šukas, šaukštus, peilius, muilą, kvepalus.

Jeigu šeimininkė imdavo daugiau prekių, negu turėdavo atliekų (nudėvėti drabužiai, apavas, kaulai, metalo atliekos ir kt.), jai tekdavo pridėti sūrį ar net gaidelį. Šioje prekyboje pinigai beveik nebuvo naudojami.

Šie prekybininkai buvo senyvo amžiaus žydai. Būdavo vadinami „škarmalninkais“.

Prieškariniais laikais valstiečiai namų nerakindavo. Mat nebuvo atvejo, kad žydas „škarmalninkas“ apsivoktų. Pažystamus „škarmalninkus“ valstiečiai laikė savais žmonėmis.

Tarp žydų nebuvo veltėdžių. Jie neturėjo reikalų su teismu.

Pasvalio žydai buvo labai vieningi. Supirkinių kainas jie nustatydavo turgadienio išvakarėse susirinkę į sinagogą.

Daugelis žydų buvo pasiturintys. Pas juos dirbdavo, padėdavo namų ruošoje lietuvaitės, tuo tarpu žydų merginos dirbti pas svetimus žmones neidavo.

Žydai buvo gana išdidūs, nors ir kuklūs, draugiški, nuolaidūs, labai nuoširdūs žmonės. Tarp jų mažai būdavo girtuoklių, rūkalių, chuliganų. Dažnai žydai minimi kaip darbštūs, protingi, išsilavinę žmonės. Jų – aukšta kultūra. Kadangi dauguma žydų buvo pirkliai, jie dažnai žmonėms padėdavo. Iš Latvijos atveždavo ir Pasvalio krašte pardavinėdavo žuvį, riestainius. Jei pirkėjai neturėdavo pinigų, žydai prekes parduodavo „ant bargo“ t. y. skolon (kartais net nereikėdavo grąžinti). Jie labai pasitikėdavo žmonėmis – ne taip, kaip dabar. Dabar žmonės uždari, nepasitiki kitais. Seniau ir žydas buvo draugas, ir kunigas. Žydų namai mediniai, mūriniai. Aplink gėlynai, viduje keletas gražių baldų. Visur tvarka, švara. Išvaizda: juodaplaukiai, rudaplaukiai, kresni. Drabužiai gražūs.

Žydės buvo labai gražios, nes daig prausdavosi, muiluodavosi brangiu ir kvapniu muilu, nešiojo storas kasas.

Taip pat Pasvalyje buvo sinagoga. Melstis eidavo tik vyrai, moterims ir vaikams buvo draudžiama.

Vieną kartą per metus žydai eidavo „išsipurtyti“ visų savo nuodėmių. Nuėję prie upelio, ant tilto išversdavo savo kišenes, tikėdavę taip atsikratę nuodėmių.

Šeštadieniais nei vienas žydas nedirbdavo. Negalėdavo nei žvakės užpūsti, nei atrakinti įstaigos ar parduotuvės durų. Tą padaryti prašydavo ne žydų tautybės žmonių. Šeštadieniais negalėdavo nei vandens iš šulinio atsinešti. Taip jie gerbdavo ir nepamiršdavo tradicijų. Žydai niekada nevalgydavo kiaulienos ir jautienos, melsdavosi, bet ne taip, kaip katalikai su rožančiumi, o vyniodami ant rankų virves.

Žydų vaikai, kaip ir lietuvių, eidavo į mokyklas. Iš pradžių eidavo į pradinę mokyklą (1-4 skyriai), toliau mokydavosi kartu su lietuviais – Pasvalio P. Vileišio mokykloje (dabar gimnazija), o kas norėjo važiuodavo mokytis į Panevėžio žydų gimnaziją.

Žydų vestuvių ritualai, tradicijos gerokai skyrėsi nuo lietuviškų. Žydų tautybės merginos dar nepilnametės ištekėdavo už vyresnių vaikinų. Jauna mergina būdavo aprengta nuotakos rūbais ir turėdavo žengti per kambario slenkstį, apdėtą papuošalais. Prieš vestuves nuotaką turėdavo ilgai viena kambaryje sėdėti. Susirinkus svečiams prasideda vestuvės. Svečiai ir jaunieji eina į sinagogą ir meldžiasi. Vėliau jaunikis daužia stiklinę ir kuo ši smulkiau subyra, tuo labiau visi džiaugiasi. Vadinasi, jaunieji bus laimingi. Vestuvinis patiekalas buvo vištiena. Žydai dainuodavo dainas, šokdavo fokstrotą.

Žydų Velykos buvo šventė ne tik patiems žydams, bet ir lietuviams, nes žydai macais bei riešutais apdalindavo visus pasvaliečius.

Macus – kepdavo iš miltų ir vandens. Žydai prieš Velykas Svalios ir Lėvens upėje nusiplaudavo nuodėmes, vykdavo didysis tvarkymasis.

Kita didinga šventė buvo Kūčkos. Kieme arba sode įrengdavo medinę būdelę, stogą uždengdavo eglišakiais. Čia jie valgydavo ir melsdavosi.

Žydų jaunimas kartu su lietuviais ruošdavo įvairius vaidinimus, dalyvaudavo karnavaluose. Pasirodydavo sumaniai ir išradingai.

Kad ir kiek daug švenčiama linksmų švenčių, nuo kasdienybės neatsiejami ir atsisveikinimai su mums brangiais žmonėmis. Kai žydai laidodavo artimą žmogų, karstas visada būdavo atidengtas, o žmogų išimdavo. Ant jo galvos uždėdavo nors šuke, kad nesugrįžtų siela ir tik tada laidodavo. Išeidamos iš kapiniųų moterys raudavo žoles ir mesdavo per petį ar galvą, kad negrįžtų mirusiojo siela. Jei mirdavo mergina, žiūrėdavo, kad būtų ištekėjusi. Jei mergina neištekėjusi, sakoma, kad neturi sielos. Kapinėse vyrai melsdavosi, o moterys verkdavo.

Žydai gyveno Pasvalyje laimingai, nuoširdžiai bendraudami su visais miesto gyventojais.

Žymiausi Pasvalio žydai

Leiba Aizikovičius buvo linų ir javų supirkėjas.

Borisas Bumšlakas buvo gydytojas

Jochenonas Feldmanas – turėjo elektros stotį, prekiavo geležimis

Chaitas Icikas – užsiiminėjo fotografija, radijo aparatų prekyba

Kiršonas Dovydas buvo advokatas, mokytojas, visuomenininkas

Samuelis Utianskis buvo miško pirklys

Mejeris, Barselis, Šlioma ir Leila Zakai – 4 broliai pirkliai

Samuelis Traubė – miško pirklys, supirkdavo iš žmonių grūdus. Samdydavo žmones, kurie juos nuveždavo į Panevėžio geležinkelio stotį.

Prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, kuris sujaukė ramų Pasaulio tautų gyvenimą. Senoliai tragišką žydų likimą prisimena su ašara riedančia skruoste. Masinių žudynių metu Žadeikių miške, pakelės karklai pražydo raudonai.

Saugodami Pasvalio žydų atmintį rinksime kraštotyrinę medžiagą ir užrašinėsime žmonių pasakojimus apie Pasvalio žydus. Tikėsime prie Jungtinių Tautų Organizacijos pastato Niujorke iškaltais Izaijo žodžiais – pranašyste apie taiką visoje žemėje:

„Ir jie pasidarys žagres iš savo kalavijų ir pjautuves iš savo iečių. Nė viena tauta nebekels kardo prieš kitą ir daugiau nebesimokys kariauti‘‘.

Šaltinai:

1. Knyga „Užaugau Pasvaly“

2. Gyvenamosios vietovės istorijos šaltiniai „Žmonių prisiminimai apie Pasvalio žydus“

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1, 2, 3. Pasvalio žydų kapinės

4, 5. Čia gyveno žydai, Pasvalio miestas

6. Šioje vietoje buvo sinagoga, Pasvalio miestas

 Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas

Šiais metais sukako 140 metų, kai 1873 m. rugsėjo 18 d. Panevėžio apskrities  Pumpėnų valsčiaus  Rinkūnų kaime gimė Juozapas Jonas Skvireckas, pirmasis vyriausiasis Lietuvos Katalikių Bažnyčios provincijos hierarchas – Kauno arkivyskupas, metropolitas, pirmasis viso Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą, VDU profesorius, Romos grafas.

 Kvietimas į renginį

Š.m. gruodžio adventinį savaitgalį Pasvalio dekanas Algis Neverauskas, Pasvalio Katalikių Moterų draugija, Pumpėnų seniūnija, Pasvalio Krašto muziejus kviečia  katalikiškų organizacijų nares ( us) bei visus tikinčiuosius su meile širdyse paminėti mūsų kraštiečio arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko  prasmingą jubiliejų.

 Renginyje dalyvavo J.E. vyskupas Jonas Kauneckas , Arkivyskupo Juozapo Skvirecko sesers anūkas Sigitas  Strelčiūnas iš Girsūdų kaimo ir jo seserys, svečiai iš Vilniaus,  Pakruojo, Šiaulių bei Panevėžio,  Pumpėnų, Daujėnų, Pasvalio parapijų bei seniūnijų, Pasvalio vicemeras Povilas Balčiūnas, Pumpėnų seniūnė Regina Rapkevičienė, Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas.

 Svečiai rinkosi į Pasvalio Krašto muziejų

Ankstų šeštadienio rytą svečiai rinkosi į Pasvalio Krašto muziejų. Juos šiltai sutiko muziejaus šeimininkai bei Pasvalio Katalikių Moterų draugijos narės. Svečiai muziejuje galėjo susipažinti su ekspozicijos salėmis, išradinga ir gausia Kalėdine paroda. Dar keletą minučių  nuoširdžiai padiskutavę prie kavos ar arbatos puodelio Pasvalio Katalikės moterys ir svečiai išskubėjo į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.  Visi eidami grožėjomės saulėta gruodžio diena bei didingai šviečiančia Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ir kaip nesidžiaugsi, kad po tiek metų renkamės paminėti mūsų tėviškėno, paprastos bet kartu ir didingos asmenybės – arkivyskupo Juozapo Skvirecko . 

 Šv. Mišios arkivyskupo garbei

Šv. Mišias Arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko garbei  J.E. vyskupas Jonas Kauneckas, o Jam kocelebravo Pasvalio dekanas Algis Neverauskas, kun. Miroslav Anuškevič, kun. Feliksas Čiškauskas. Skaitinius skaitė viešnia iš Šiaulių – Janina Klungevičienė.

 J.E. vyskupo Jono Kaunecko homilija

J.E. vyskupas Jonas Kauneckas pasveikino ir padėkojo visiems tikintiesiems, kad susirinko nuoširdžia malda prisiminti savo kraštietį arkivyskupą Juozapą Joną Skvirecką bei jo svarbiausius darbus.  Savo homilijoje J.E. Vyskupas daug vietos skyrė Šv. Raštui , jo kelionei į Lietuvą.  J.E. kalbėjo, kad Šv. Raštas –tai knygų knyga  I a. po Kr. Krikščionių perimtas iš izraelitų kaip istorinio Dievo apsireiškimo liudijimas papildytas įsikūnijusio Dievo sūnaus apsireiškimo liudijimu ir suprantamas kaip Dievo žodis, užrašytas Šventosios Dvasios įkvėptų autorių.

Remiantis amžininkų pasakojimais , pirmasis Bibliją į lietuvių kalbą vertė Stanislovas Rapalionis, tačiau jo vertimas neišliko. Biblija pradėta versti iš liuteroniško varianto. Pirmieji Šventojo Rašto vertimai buvo padaryti pačioje pirmoje lietuviškoje knygoje – Martyno Mažvydo ,, Katekizme‘‘. Pirmasis visą Bibliją į lietuvių kalbą 1579 – 1590 m. išvertė liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas .

1911 – 1937 m. šešiais tomais išleistas mūsų kraštiečio arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko.  1972 m. Lietuvoje išleistas kun. Česlovo Kavaliausko parengtas Naujojo Testamento vertimas, kuris dabar naudojamas beveik visuose Biblijos leidiniuose lietuvių kalba.

1998 m. Lietuvos vyskupų konferencija išleido Šventąjį Raštą sudarytą iš skirtingų vertimų – Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas buvo sujungtas su Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimu.

 Baigdamas homiliją J.E. dar padėkojo Dievui už galimybę aukoti Šv. Mišias už šią kilnią asmenybę ir paragino , kad švenčiant Šeimos metus privalome kasdien žvelgti į savo gyvenimą per Šventąjį  Raštą , ieškant tobulesnio kelio pas Viešpatį.

Konferencija ,, Darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė‘‘

Po Šv. Mišių pasvaliečiai ir svečiai rinkosi į Pasvalio Krašto Muziejų. Adventinių puokščių ir žvakių šviesoje,  tyliai suskambus rarotų giesmei prasidėjo konferencija ,,  Darbas prie Šv. Rašto  buvo man tikroji laimė‘‘  ( Arkivyskupas Juozapas  Skvireckas ).

Įžanginį žodį konferencijos pradžioje tarė J. E. vyskupas Jonas Kauneckas bei Pasvalio kun. dekanas Algis Neverauskas.

 Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos pirmininkė Aldona Petkevičienė pristatė ir pasveikino renginio svečius.

 Išsamų pranešimą ,, Mano tėviškėnas arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas‘‘ parengė ir pristatė mūsų kraštietė, kilusi iš Pumpėnų parapijos  socialinių mokslų dr. Aldona Kačerauskienė.  Pranešėja vaizdžiai , istorine bei faktine medžiaga peržvelgė arkivyskupo Juozapo Skvirecko  nueitą ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią.  Gerb. Aldona Kačerauskienė  minėjo , kad ši asmenybė mums paliko labai daug kaip žmogus ir kaip ganytojas.  Savo pranešimo pabaigoje Aldona Kačerauskienė pasakė :

-Nors nesame jo amžininkais, tačiau yra prasminga saugoti savo krašto asmenybių atminimą , domėtis  gyvenamosios vietovės istorija.   Tik iš  gimtinės   kaip iš Šv. Rašto  mes semiamės stiprybės  ir meilės Dievui ir artimui.   Po pranešimo buvo pristatyta knyga,, Blaivi Lietuva‘‘, kurios puslapiai pasakoja ir apie arkivyskupo nuopelnus kovojant už blaivią Lietuvą. Knygos autorius Jonas Kačerauskas.

Konferencijos metu išgirstais prisiminimais apie  dalinosi  arkivyskupo sesers anūkas Sigitas Strelčiūnas, kuris atvežė į renginį nutapytą arkivyskupo Juozapo Skvirecko portretą.

Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas papasakojo iš savo tėvo, kuris dirbo pas arkivyskupą Juozapą Skvirecką – Linkuvėlės ūkyje ( netoli Kauno ) išgirstus  prisiminimus.

Buvo prisiminta ir liūdna istorija apie paskandintą sovietų laikais  Mūšos upėje, po Ustukių tiltu, arkivyskupo biustą, kuris buvo surastas  ir yra  saugomas Daujėnų parapijos bažnyčios.

Aldona Petkevičienė pasidalino prisiminimais išgirstais iš savo tetos  bei  tėvo.

,,Arkivyskupas kai dar buvo klieriku bei sugrįždavo savo tėviškėn dirbdavo visokius ūkio darbus , net nesigėdydavo mėžti mėšlo. Tai kaimynai sakydavo, tegu dirba  tegu dirba , bus geras kunigas‘‘.

,,Kartą vėjas po kaimą  pradėjo nešioti  apdegusius šventų knygų lapus. Arkivyskupo gimtinėje buvo kilęs gaisras.  Kaip pasakojo apylinkių gyventojai ( tą patvirtino giminaitis Sigitas ) buvo užsidegęs ūkinis pastatas.‘’

Savo prisiminimais apie arkivyskupo rankraščius pasidalino  Laimutė Zigmuntienė.

Pasvalio katalikės moterys papildė renginį parengta vaizdine medžiaga bei skrajutėmis apie arkivyskupą Juozapą Skvirecką.

Konferencijoje adventinės  programos žiupsnelį padovanojo Pumpėnų parapijos ir seniūnijos saviveiklininkai  .  Giesmės, posmai ir dainos tarsi  kvietė visiems atverti širdis  gilesniam susimąstymui, ramybei, bendrystei bei meilei  Dievui, Šv. Mergelei Marijai, Gimtinei.

Konferencijos pabaigoje Pasvalio dekanas Algis Neverauskas pakvietė visus susipažinti su paroda,, Šventasis Raštas“. 

Rinkosi į agapę

Po įdomios parodos pristatymo visi rinkosi į muziejaus parodų salę – agapei. Čia dar ilgai svečiai iš Vilniaus, Šiaulių, Pakruojo, Pumpėnų, Daujėnų ir renginio  organizatoriai diskutavo, dalinosi gerąja patirtimi, vaišinosi adventiniais valgiais.

Atsisveikinimas

Atsisveikinant Pasvalio katalikės moterys  padėkojo visiems svečiams ir dalyviams bei pagalbininkams  už  pagalbą , nuoširdumą , organizuojant šį renginį ir įteikė atminimo dovanėles.

,, Gėrį , kurį galiu padaryti dabar, meilumą, kuri galiu parodyti bet kokiam žmogui , turiu rodyti dabar ir neatidėliotinai ateičiai. Nes antrą kartą pro čia nebeisiu ( Stephen Gullet)

 Vlada Čirvinskienė

Nuotraukose:

Koncertuoja Pumpėnų parapijos saviveiklininkai.

Arkivyskupo Juozapo Skvirecko portretas, kurį atvežė giminaitis Sigitas Strelčiūnas.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja

Sausio 13 –oji – Laisvės gynėjų diena  kiekvienam Lietuvos piliečiui  yra svarbi ir garbinga istorinė data.

Juk prieš dvidešimt tris metus nedidelė, beginklė , tačiau vidumi be galo stipri Lietuvos tauta tądien dar kartą įrodė  savo vieningumą. Žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių  drąsa ir ryžtu , net ir  krauju įtvirtino Lietuvos Laisvę.

Šią datą prisimenu su liūdesiu ir džiaugsmu   darbuose ir širdyje.  Prieš mano akis prabėga visų šių metų akimirkos.    Tai kraštotyros būrelio ,, Gimtinė‘‘ narių bei mokinių kasmetiniai projektai ,, Laisvės medžiai‘‘, susitikimai su Sausio 13  dienos – Laisvės gynėjais,  integruotos pamokos mokykloje, miesto bibliotekoje,  krašto muziejuje , ,, Laiškas – Laisvei‘‘, konkursai,, Dainuojam Laisvei‘‘, piešinių konkursai, bendri projektai su Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija, parodos . Labiausiai mokiniams įsiminė 2011 m. sausio 12 d.  išvyka  Vilnių , prie Seimo rūmų.  Čia jiems teko pajusti  1991 – jų metų  Sausio 13  dienos dvasia. Visur degė žvakutės. Minios žmonių prie Seimo ir Seime. Barikadų  maišai,  spygliuotos vielos ,parodos.  Susitikimai su šių įvykių gyvais liudininkais – laisvės gynėjais. Mokinius sujaudino degantys laužai ir  žvakučių liepsnelės  delnuose, bei nuskriejantis per visą Vilnių Laisvės dainos  garsas.  Grįžome į Pasvalį vidurnaktį , bet kupini neišdildomų įspūdžių.

 Kasmet  artėjant  Laisvės gynėjų dienai   mokiniai  vis manęs klausinėjo :

• Ar važiuosime į Seimą?

  Šiais metais taip pat jaučiau svarbią pareigą prisiminti  tą reikšmingą mūsų tautai datą.  Su mokyklos psichologe Vilma Gaigalaite  ir kraštotyros būrelio,, Gimtinė‘‘ būreliu šia tema parengėme trijų dalių parodą  Pirmoje dalyje patalpinome eilėraštukus apie Laisvę, Gimtinę, Trispalvę, Vytį, antroje – 1991 m. sausio 13 d. įvykių nuotraukas, trečioje – iškarpėme 14 raudonų širdelių  ir uždegėme žvakutę , kurios tarsi mums visiems kuždėjo -,, Atmintis gyva!’’.

  Ryte atėjau anksti į mokyklą, nors istorijos pamokos tik penktoji ir šeštoji.  Juk reikia uždegti žvakutes languose.  Dar padėjome žvakutes  ant palangių koridoriuje.  Visa mokykla pasipuošė degančių žvakelių jūra. Mokinių ir mokytojų lūpose nuaidėjo tautiška giesmė, prasidėjo integruotos pamokos.

  Klasės lentoje užrašiau žodžius ,, Laisvė – Dievo Dovana‘‘. Susimąsčiau , kaip mano mokiniai paaiškins  šį užrašymą .

  Nuskambėjus skambučiui iš ketvirtos pamokos, 8 b klasės mokiniai pradėjo rinktis į  istorijos kabinetą. Daugumai mokinių buvo įdomu , ar bus rodomas  filmas apie Sausio 13 – ąją, ar atliksime kūrybinius darbus.

  Mane nustebino  aštuntokė Aistė , kuri atėjo  į istorijos pamoką, nešina dovanėle – lipduku  ,, Laisvės liepsna‘‘ .

  - Aš jums dovanoju – nes vakar su tėveliu buvome Vilniuje – Laisvės dienos minėjime – pasakė Aistė.

  Apsidžiaugiau, kad yra mūsų gimtinėje gražių pavyzdžių, kurie skatina  meilę savo Tėvynei.

  Su 8b, 10  mokiniais dar  žiūrėjome istorinę medžiagą apie 1991 m. Sausio 13 d. įvykius, diskutavome, rašėme, piešėme.  Pristatėme parodą.

  Šios dienos renginiai mūsų mieste  baigėsi  Šv. Mišiomis Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kurias aukojo šios parapijos klebonas Albertas Kasperavičius.

  Homilijoje klebonas pasakė labai reikšmingus žodžius  ,, Laisvė – yra gėris.  Senasis Testamentas  daugkartiniais pavyzdžiais rodo, jog tautos laisvė, gerovė ir tvarka bei harmonija jos gyvenime priklauso nuo tikėjimo ir moralės. Be Dievo ir Bažnyčios tikroji laisvė yra negalima‘‘.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Jau kelinti metai sausį ir liepą piligrimai iš Pasvalio  vyksta į  Marijampolę maldoje pabūti su kilnia šio krašto ir visos lietuvių tautos asmenybe  Pal. Jurgiu Matulaičiu  bei Palaimintojo vardu pavadintos draugijos renginiuose. 

Pasvaliečiai kartu su kitais piligrimais iš Lietuvos  kasmet dalyvauja  konferencijose,  lanko parodas, Pal. Jurgio Matulaičio muziejų bei  tėviškę – Lūginę, dalyvauja agapėje – dalinasi su bendraminčiais Gerąja naujiena.

Piligriminė kelionė į Marijampolę

Pasvalio Katalikės moterys, Gyvojo rožinio, Marijos legiono maldininkai 2014 m. sausio pabaigoje organizavo piligriminę kelionę į Marijampolę – Pal. Jurgio Matulaičio  draugijos VII suvažiavimą. Nors lauke spaudė šaltukas, pūtė žvarbokas vėjas, tačiau maldininkai  rinkosi su pakilia nuotaika.  Visi savo širdyse puoselėjo mintį, kuo greičiau nuvykti, pasimelsti ir pabūti artumoje, kur ilsisi Palaimintasis Jurgis.

Geradario ūkininko ir maldininko Petro Karoblio parūpintas autobusas atvyko tiksliu laiku. Jį vairavo visuomet  tolerantiškas vairuotojas  Artūras. Pakelėje dar stabtelėjo prie Talačkonių bei užsuko į Mikoliškį, kur laukė pulkelis Gyvojo Rožinio maldininkų, kuriais pasirūpino būrelio vadovės Aldona ir Aurelija.

Kelionės pradžioje piligrimai pasimeldė į Šv. Kristoforą  – keliauninkų globėją, o po to  visus lydėjo Rožinio malda – I dalis „Džiaugsmo slėpiniai“, Švč. Mergelės litanija, Gailestingumo vainikėlis, maldos į Pal. Jurgį Matulaitį. Meldėsi už dvasininkus, šeimas, geradarius, ligonius, mirusiuosius, dėl įvykių Ukrainoje (smurto nutraukimo).

Netrukus, jau ir saulutei patekėjus, pasiekė Marijampolę. Rytas tikrai buvo tarsi Dievo dovana, nes nurimo vėjas, dangų nutvieskė šiluma spindintys saulutės spindulėliai.

Štai ir  Marijampolė

Su puikia nuotaika pasiekę Marijampolę stabtelėję malda prie bazilikos, pasukome link dramos teatro. Čia vyko dalyvių registracija ir piligrimai iš įvairių vyskupijų, o daugiausia iš Marijampolės, rinkosi į salę, kurioje tuojau prasidėjo Pal. Jurgio Matulaičio minėjimo renginiai.

Draugijos narius ir svečius pasveikino sesuo Onutė Petraškaitė MVS ir draugijos tarybos pirmininkas Vitas Buškevičius.

Nuskambėjus draugijos himnui, buvo iškilmingai įnešta vėliava.

JE vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, sukalbėjęs maldą, prisiminė sunkią Tėvo Jurgio vaikystę, nelengvą našlaičio dalią, kelią į kunigystę,  Pal. J. Matulaičio dvasinio gyvenimo nuopelnus. Emeritas J. Žemaitis kalbėjo, kad Palaimintasis Jurgis į gyvenimą žiūrėjo atviromis akimis ir priėmė jį tokį, koks jis yra – sunkus, erškėčiuotas. Arkivyskupas sakė: „Žemė ne rojus, o žmonės ne angelai ir čia neįmanoma gyventi be kryžiaus. Bet visuomet ir visada reikalinga dieviškoji ramybė“.

Renginio dalyvius pasveikino vienuolijų, draugijos globėjų, vyresnieji.

Tėvas Vytautas Brilius MIC kvietė daugybę dalykų, kuriuos sužinosime šiandien, permąstyti, parsinešti į savo namus, į savo darbus; galvojant Palaimintojo akivaizdoje matyti pasaulį Jo akimis, nes Jis matė realų pasaulį, bet ne įsivaizduojamąjį, ne idealizuojamą, kaip mėgsta daugelis. Todėl Jis daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams, kitų švietimui ir lavinimui. Baigdamas kreipėsi į susirinkusius: „Jūs esate šios tautos dalis, norite patys darbuotis ir keisti pasaulį. Tepadeda jums Dievas Palaimintajam užtariant, kuris, tikiu, yra su mumis.“

Konferencijos dalyvius pasveikino Seimo narys Albinas Mitrulevičius, kuris pasidžiaugė galimybe Šeimos metų eigoje prisiminti Palaimintojo dvasinį palikimą.  Seimo narys kalbėjo, kad Pal. Jurgio veikla yra labai svarbi kiekvienam Lietuvos žmogui, tai puikus pavyzdys, kaip išsaugoti dvasinę stiprybę bei vieningą šeimą – pagrindinę visuomenės ląstelę. Palinkėjo prasmingo renginio bei nuoširdžios bendrystės.

 Konferencija „Švč. Mergelė Marija – Šeimų Globėja, Mokytoja ir Vadovė‘‘

Kanauninkas religijos mokslų magistras teologijos licenciatas Telšių kunigų seminarijos prefektas Andriejus Sabaliauskas pradėdamas konferenciją paminėjo, kad su J. Matulaičiu jam teko dvasiškai susitikti ne kartą. Pirmasis Telšių vyskupas buvo Justinas Staugaitis, kuris buvo Palaimintojo klasės draugas. Jie aktyviai bendravo. Skaitydamas Palaimintojo raštus, atrado daug minčių apie Mergelę Mariją, apie Ją buvo ir šiandienos pranešimas: „Švč. Mergelė Marija – šeimų Globėja, Mokytoja ir Vadovė“. Todėl visi tikintieji turėtų melstis, nuoširdžiai prašyti, kad Ji padėtų, kad būtų mūsų gyvenimo mokytoja. Nereikėtų žiūrėti į Mariją kaip į ikoną, bet priimti jos žemišką situaciją, jos paprastą paprastos moters gyvenimą: vaikystė, sužadėtuvės, gimdymas, bėgimas į Egiptą, gyvenimas nelaisvėje, ir taip kasdien iki Kryžiaus, iki sūnaus mirties. Palaimintasis žiūri į Marijos gyvenimą žemėje kaip į svarbiausią dalyką; svarbiau už viską (partijas, nusiteikimus) patirti, kad esame Viešpaties vargšai. Tik Marijoje galima rasti paguodą ir nusiraminimą, Ji – mūsų motina ir palydovė žemiškajame kelyje, per Ją mus pasiekia visos Dangaus malonės. Kunigas pacitavo šv. Bernardą, aistringą Marijos dainių: „Be saulės, kuri nušviečia pasaulį, kaipgi išauštų diena? Be Marijos, didelių ir plačių jūrų žvaigždės, kas gi beliktų, jei ne viską apgaubianti tamsa, mirties šešėlis ir tirščiausios sutemos? Tad iš didžiausių sielos gelmių, iš visos širdies, su meile, savo valios jausmais ir troškimais garbinkime Mariją, nes tokia yra valia Dievo, panorusio, jog viską gautume per Mariją.“

Šiandieniniame pasaulyje žmogus yra gundomas tenkintis pasiekta materialine gerove, užsimiršti turtuose. Popiežius Pranciškus mums primena, kad mes turime Bažnyčią ir vien materialumo neužtenka. Žmonių protai šiandien sumaišyti, žmogus dažnai yra linkęs klysti ir paklysti, o žiūrėdami į Mergelę Mariją turime atsirinkti. Ji niekada nenustojo pasitikėti Dievu. Taip ir mes esame pašaukti daryti labai paprastus, mažus darbus; dangaus karalystėje jie yra svarbiausi, svarbiausi tie, kurie nematomi, kaip ir artimo meilė, kuri prasideda nuo labai mažų paprastų dalykų. Baigdamas konferenciją kunigas klausytojams pasiūlė apmąstyti, kokia yra kiekvieno dvasinė būklė, kiek esame panašūs į Mergelę Mariją, į Palaimintąjį.

Suklupome su ašara akyse

Pasibaigus tikrai prasmingai ir pamokančiai kiekvienam tikinčiajam konferencijai visi išskubėjo į baziliką maldos pusvalandčiui. Suklupo su ašara akyse koplyčioje prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio. Maldas, giesmes, apmąstymus iš Šventojo Rašto bei mintis iš Tėvo Jurgio dienoraščio vedė ir skaitė Marijampolės skyriaus draugijos nariai. Gausus maldininkų būrys kartu su giesmininkais giedojo Jam skirtas giesmes, apmąstė Šventojo Rašto tekstus, susikaupę klausėsi Tėvo Jurgio dienoraščio minčių, nes Jo gyvenimas yra pavyzdys mums visiems, mums, kuriuos Palaimintasis kvietė būti Dievo vaikais ir aktyviais Bažnyčios nariais. Tą dieną skambėjo vyskupiškas Palaimintojo šūkis: Nugalėk blogį gerumu (Rom 12,21), kuriuo Jis visada stengėsi vadovautis. Susikaupimą baigė sesuo Evelina MVS Prašymo malda ir malda už ligonius, nes šią dieną draugija baigė maldų devindienį, melsdama palaimintojo Jurgio užtarimo kiekvienam kenčiančiam, apleistam ir vienišam, ieškančiam ir nerandančiam…

 Šv. Mišios bazilikoje

Šv. Mišias bazilikoje aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo 10 vyskupų ir daug kunigų iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Celebrantas sveikindamas į iškilmę susirinkusius priminė Palaimintojo priklausymą Sūduvos žemei, Jo artimumą mums ir pakvietė prašyti Jo užtarimo, kad ir mūsų gyvenimo vaisiai būtų panašūs į Tėvo Jurgio.

Panevėžio Vysk. Liongino Virbalo homilija

Homilijoje Panevėžio vyskupas ordinaras L. Virbalas SJ primindamas kalbėjo, kad jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus turime Bažnyčios paskelbtą ir pripažintą palaimintąjį – arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Dar prieš 1987-uosius, jubiliejinius Lietuvos krikšto metus, kuriais Jis buvo beatifikuotas, pogrindžio sąlygomis sklido atspausdinti lapai, knygelės, padauginti užsienyje parengti leidiniai, pristatantys palaimintąjį Jurgį, garsėjusį šventumu tarp Jį pažinojusių. Kiekvienais metais sausio pabaigoje ir liepos viduryje ypatingu būdu vėl prisimename tautos Palaimintąjį. Vis dėlto kartais kyla toks jausmas lyg šauktume minkštais audiniais išmuštame kambaryje – šaukiame garsiai, o aido nėra, pakankamai neskamba.

Gal kalta ta pati priežastis, dėl kurios iki šiol nepajėgiame užbaigti ne vieną beatifikacijos bylą, pateikti popiežiui ir pasauliui: štai mūsų šviesūs katalikai, kankiniai ir liudytojai, Evangelijos dvasios žmonės. Sunkumuose, kalėjimuose, tarp pažeminimų ir persekiojimų kaip šviesų žiburį, kaip brangiausią lobį jie saugojo tikėjimą, laikėsi įsikabinę Kristaus kaip vienintelės atramos audroje. Jų tikrai turime. Žinoma, viešasis Bažnyčios pripažinimas jiems nieko nepridės, bet mums gali būti brangi ir reikalinga paskata.

Palaimintasis, šventasis – krikščionis, kuris gyveno Evangelija. Apie Šv. Pranciškų Asyžietį kažkas sakė, kad jei neliktų užrašytų Evangelijų, būtų galima atkurti Kristaus Gerąją Naujieną iš jo elgesio ir gyvenimo; užtektų jį aprašyti. Tą patį galime pritaikyti kiekvienam šventajam ir drąsiai teikti: jis gyveno Evangelija, jo gyvenimas – įgyvendinta, naujame amžiuje, kitose sąlygose realizuota Evangelija. Kitaip nebūtų šio Bažnyčios pripažinimo.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis – vienas iš jų. Kokius Evangelijos puslapius Jis mums nušviečia šiandien? Vyskupas priminė du dalykus, dvi mintis ir pakvietė visus pasvarstyti kartu.

Pirmiausia priminė tiek kartų girdėtą Palaimintojo šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“. Taip apaštalas Paulius ragino romiečius (Rom 12, 21 ), žinoma, tik atkartodamas, ko mokė pats Jėzus: „Mylėkite savo priešus ir melskite už savo persekiotojus“ (Mt. 5, 44 ). Štai Evangelijos lapas, kurį pristato ir primena Palaimintasis. Kiek jis aktualus mums šiandien?

Šiandien, kai veši patyčios mokykloje, apkalbos gatvėje ir darbe, pavydas, pyktis prie televizoriaus, nervingumas prie vairo, kivirčai šeimoje, kai esame taip suirzę, kad nebesugebame ramiai dalintis nuomonėmis. Evangelija nėra gero elgesio vadovėlis. Ji –   tikėjimo knyga ir tokia išlieka. Tačiau gyvenimas neturi skirtis nuo tikėjimo. Evangelinį gerumą ir net švelnumą tikintiesiems nuolat primena popiežius Pranciškus. Gailestingumas ir švelnumas – vieni iš dažniausių jo lūpose skambančių žodžių.

Vyskupas tarsi klausė mūsų, kiek esame atsivėrę Dievo meilei, ir ar esame pasiruošę atsilyginti meile. Meile, kurioje klesti švelnumas, kur pakinta elgesys savęs pačių, kitų ir Dievo atžvilgiu. Priminė inauguracijos Mišiose nuskambėjusį drąsų Pranciškaus kvietimą; „Nebijokime gerumo, taip pat ir švelnumo“. Švelnumas nėra elgesys to, kuris leidžiasi nugalimas ir gyvena nugalėtas. Priešingai, tai krikščionio vertas elgesys, kai žmogus žino, ką reiškia kovoti su blogiu savyje ir išorėje, tačiau siekia, kad prieš blogį visada laimėtų Kristus. Krikščionio švelnumas yra laikysena kovotojo, kuris žino, jog kova labai sunki, bet verta kovoti, nes Kristus šią kovą laimėjo.

Kalbėdamas apie Palaimintąjį vyskupas paliko savotišką užduotį, namų darbą tikintiesiems – skaityti jo Prisiminimus, Užrašus, pasidomėti Jo asmenybe.

Arkivyskupo Jurgio gyvenimas ir Jo tikėjimo tikrumas yra mums pavyzdys bei kelrodis. Tikėjimas Jam buvo pats gyvenimas, tikrovė, o vienintelis siekis, gyventi ir pasiaukoti dėl Dievo, Bažnyčios, dėl sielų.

Vyskupas kvietė tikinčiuosius šiandien, kai išlieka vidinio pasidalijimo, suskilimo pavojus, atskirti tikėjimą nuo kasdieninio gyvenimo, paženklinto rūpesčio pragyventi, įsikurti; palikti tikėjimą kaip gražų, bet nepraktišką papuošalą.

Šiandieną krikščionis turi būti paprastas ir normalus žmogus, kaip kiti paprasti pasaulyje gyvenantys žmonės, tačiau yra vertybių, kurių jis negali atsisakyti. Tai – Dievo žodis, kuriuo reikia vadovautis. Kai nelieka Dievo žodžio, jo vietą užima kitas žodis: egoizmas, išdidumas, naudos ieškojimas, savo norų ir įgeidžių žodis.

Savo homilijos pabaigoje vyskupas ragino tikinčiuosius būti ir darbuotis pasaulyje, įsitikinus, kad Evangelija ne utopija, o pats tvirčiausias žmonių visuomenės pagrindas.  Juk niekada nebuvo lengva būti krikščionimi, kaip nebuvo paprasta Jėzui gyventi tarp žmonių. Sekimas Juo negali būti vien patogus pasivaikščiojimas. Manau, kad tai darosi kas kartą vis aktualiau: būti už žmogų, branginti moters ir vyro šeimą, saugoti gyvybę, palaikyti taiką, rodyti jautrumą. Vienu žodžiu gyventi Evangelija ir tuo pačiu teikti viltį bei skleisti džiaugsmą. Evangelijos džiaugsmą.

Agapė Dramos teatre

Iškilmės bazilikoje baigėsi malda Palaimintojo J. Matulaičio koplyčioje ir visi sugrįžo į Dramos teatrą agapei.  Maldininkai vaišinosi šiltais užkandžiais, karšta arbata ar kava, dalinosi Gerąja Naujiena.

Neišmatuojamas vertės spindulėlis

Po agapės prasidėjo Draugijos 7-asis suvažiavimas, o  pasvaliečiai padėkoję renginio organizatoriams ir nusilenkę Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui už suteiktas malones bei Sūduvos žemei išvyko į namus. Savo širdyse ir delnuose vežėsi neišmatuojamos vertės spindulėlį – Palaimintojo Jurgio Matulaičio vienintelį troškimą: gyventi ir pasiaukoti dėl Dievo, bei Švč. Mergelės Marijos.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkai atsiliepdami į Lietuvos vyskupų paskelbtus naujus bažnytinius Šeimos metus, kurie prasidėjo gruodžio 1 d., sausio mėnesį susirinko į dvasinį sambūrį – šv. Mišias, kurios yra aukojamos kiekvieną mėnesį Gyvojo Rožinio maldos intencijomis.

Gyvojo Rožinio maldininkai rinkosi į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią

Nepabūgę šaltuko maldininkai Pasvalio, Saločių, Pušaloto, Skrebotiškio, Krinčino, Daujėnų bei kitų parapijų rinkosi į Pasvalio šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią. Čia juos nuoširdžia sutiko parapijos klebonas Albertas Kasperavičius, dvasios vadas kun. Miroslav Anuškevič, kun. Feliksas Čiškauskas. Pirmiausia maldininkai  suklupo  Rožinio maldai.  Kalbėjo ketvirtąją rožinio dalį „Garbės slėpiniai‘‘, Švč. Mergelės litaniją, Šv. Bernardo maldą, Dievo gailestingumo vainikėlį ir litaniją. Meldėsi, kad šeimos būtų apdovanotos gausiomis Dievo malonėmis taip pat už mirusius dvasininkus, vienuolius, vienuoles, Gyvojo Rožinio maldininkus.

Atlikus Rožinio maldininkų himną, prasidėjo šv. Mišios, kurios buvo aukojamos Gyvojo Rožinio maldos intencija: kad šie Šeimos metai neštų gausių dvasinių dovanų.

Mišias aukojo Pasvalio Dekanato Gyvojo Rožinio dvasinis vadovas kun. Miroslav Anuškevič.

Po jų dar pasimeldėme bei pasveikinome naujas Pasvalio parapijos Gyvojo Rožinio maldininkes: Eleną ir Stanislavą.

Po to  visi rinkomės į papuoštą ir šiltą špitolės salę – katechezei ir agapei. Salės jaukumu pasirūpino maldininkės Rūta ir Joana su vyru Edvardu.

Maldininkus pasveikino bei pašventino stalą, Pasvalio šv. Jono Krikštytojo klebonas A. Kasperavičius. Klebonas domėjosi Gyvojo Rožinio veikla bei atminčiai  įteikė paveikslėlius „Šventoji šeima“.  Po trumpos arbatos pertraukėlės prasidėjo antroji – Šeimos metams skirta katechezė.

Katechezė „Šeimos metams‘‘

Dvasios vadovas kun. Miroslav sausio katechezę pradėjo Šv. Tėvo žodžiais „Pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą yra šeima“. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas santuokos sakramento istorijai.

Pateikiame katechezės  ,,Santuokos sakramentas“ santrauką:

Kristaus atėjimas į žemę pradėjo naują istorijos dalį. Jo gyvenimo būdą ir mokymą tęsė Apaštalai ir jų įpėdiniai. Jėzaus gyvenimas ir mokslas niekada nebuvo priimamas be pasipriešinimų. Jėzaus iš Nazareto mokymas buvo naujas ir reikalaujantis, todėl susitikdavo pasipriešinimą iš kai kuriu ideologijų pusės.

Kristaus mokymo priėmimui reikia tikėjimo Jo asmeniu ir Jo žodžiu. Kad pilnai duoti atsakymą į tą klausymą, kas yra santuoką, mums reikia tikėjimo. Turėtume taip pat nepamiršti, kad tikėjimas nėra kažkoks status, kuri turim vieną kartą ir visam laikui, nes jis turi mumyse visa laiką tobulėti, nes susiduria su vis naujais gyvenimo iššūkiais.

Pirmaisiais Bažnyčios gyvenimo amžiais, dauguma pagoniu, kurie atsiversdavo ir priimdavo krikštą, jau gyveno santuokoje. Tas faktas buvo priimamas kaip normalus dalykas. Jų santuoka sudarytą pagal normas ir papročius egzistuojančius anoje epochoje, kartu su krikštu buvo įjungiamos į krikščioniško gyvenimo visumą. Tuo pačiu būdu ir santuokos tarp jau priėmusių krikštą asmeniu buvo sudaromos pagal anų laiku vyraujančius įstatymus  ir papročius. Krikščionys naudojosi tom pačiom taisyklėm, kaip ir pagonys, kad susituokti. Tas faktas neliudija to, kad į jų santuoka buvo žiūrima pasaulietiškai. Pirmiausia, nepamirškime kad santuokos šventumas buvo viso antikos pasaulio palikimas. Visos senovinio pasaulio religijos santuoka pripažindavo kaip kažką švento. Antra, patys krikščionys į santuoką jau žiūrė per Kristaus Įsikūnijimo slėpinį.

Pirmieji Bažnyčios vyskupų sinodai nesudaro sisteminio mokymo apie santuoką, arba apie santuokos sudarymą. Bažnyčia pripažindavo klausimuose dėl santuokos Romos teisės autoritetą. Bet Bažnyčia netylėjo dėl moralinių klausimų susiejusių  su gyvenimu santuokoje. Gyventi Viešpatyje yra pats pagrindinis rūpestis, todėl tikintieji turėdami moralinių abejonių kreipdavosi vyskupu pagalbos. Taigi Bažnyčios intervencija buvo susiejusi su moraliniais klausimais, o ne dėl troškimo įvesdinti savo jurisdikciją šitoje erdvėje.

Visi reikalai susiejusieji su santuoką, vestuvėm, sužadėtinio pasirinkimu priklausė nuo šeimos, įstatymu ir vietos papročiu. Ypatinga reikšmę turėjo tėvas, šeimos galva, jis buvo atsakingas už moralinį gyvenimą visų tų, kurie gyveno jo namuose ir tai jis pasirinkdavo tinkama sutuoktini savo vaikams.

Viena iš pirmųjų vyskupu intervencijų  dėl santuokos įstatymų, buvo susiejusi su vergu santuokom. Pagal Romos teisę, vergai negalėjo tuoktis su laisvaisiais asmenimis. Panašiai sąjunga tarp vergų nebuvo pripažįstama , kaip santuoka tiesiogine prasme; nors buvo leistina. Nors toks buvo įstatymas, pirmieji popiežiai nepakluso tokiam valstybiniam įstatymui ir leisdavo kad tokios santuokos būtų sudarytos. Tokios santuokos buvo pripažintos kaip galiojančios sąžinėje; jos buvo sudaromos laužiant civilinę teisę, bet už tat leidžiant vyskupui.

Laikui bėgant vyskupai vis daugiau dalyvauja santuokos ceremonijose, tai buvo susieti su Bažnyčios gailestingumo darbais. Rytuose vyskupas buvo atsakingas už visus krikščioniškos bendruomenes vykdomus gailestingumo darbus, o vienas iš tokiu darbu buvo rūpintis našlaičiais. Todėl vyskupas, vietoj tėvo, buvo atsakingas už našlaičiu santuokas. Kai kuriais atvejais vyskupas vaduodavo jungtuvių ceremonijai. Daug yra liudijimų iš to laikotarpio, kad vyskupas asmeniškai ieško sužadėtinio savo globotinėms.

Santuokos sakramento liturgijos formavimas: IV-XI amžius

Nors kaip buvo ankščiau pasakyta Bažnyčia dėl santuokos pripažindavo civiline teisę ir vietos papročius, tačiau atsirado ir naujū papročių. Vyskupai ir kunigai vis labiau dalyvauja jungtuvių ceremonijose. Pirmiausia jie eidavo kaip ganytojai pasveikinti jaunavedžius. Antra, jaunavedžiai imdami pavyzdį iš jaunavedžių iš Galilėjos Kanos kviesdavo vyskupą ar kunigą į vestuvės. Kaip kažkas natūralaus, jaunavedžiai prašydavo kad dvasininkas palaimintų jų sąjunga. IV amžiuje tas paprotys yra jau plačiai žinomas ir išsivysto iki pilnos bažnytines ceremonijos.

Pilna tokios ceremonijos aprašymą mes turime iš V amžiaus pradžios. Ceremonija vyksta bažnyčioje. Tėvas atveda visus pakviestuosius prie altoriaus. Ten vyskupas laimina sąjunga kalbant maldą ir pridengdamas jaunavedžius vualiu. Tame pačiame amžiuje santuokos liturgija buvo įjunta į šventas Mišias. Nuo popiežiaus Mikalojaus I (858-867) jaunavedžiai Mišių metu pristato savo dovanas (aukas) ir priima Šventąją Komuniją. Po 1000-ųjų metų jaunavedžiai  susituokdavo prie bažnyčios  arba  bažnyčios prieangyje, o paskui jau kaip vyras ir žmona dalyvavo šv. Mišiose.

Kaip matome  buvo labai daug visokių tradicijų susijusių su santuoką, todėl nenuostabu, kad kai kuriems kilo klausimas kada iš tikrųjų (kokiu momentu) buvo sudaromas Santuokos sakramentas? Popiežius Mikalojus I atsakė, kad tuo elementu, kuris sudaro santuoką yra sutikimas (taip aš imu ją savo žmona, taip aš imu jį savo vyru).

Šitame laikotarpyje išvien civilinė ir bažnytinė teise (Pepino Mažojo dėka VIII a.) kalba apie santuokos kliūtis: negalėjo būti teisiškai sudaryta santuoka jeigu nuotaka būdavo pagrobta ir jeigu tarp jaunavedžiu buvo artima giminystę.

XI-XII amžiuje santuokos ceremonija atrodė taip: prieš įeinant į bažnyčią kunigas klausdavo sužadėtinių ar šie sutinka būti vyru ir žmona. Paskui tėvai atiduodavo savo dukrą vyrui. Tada atnešdavo kraitį ir laimindavo žiedus bei uždėdavo ant pirštų. Pabaigoje kunigas laimindavo santuoką. Po tos ceremonijos visi procesiniu būdu įeidavo į bažnyčią, kad dalyvauti šv. Mišiose, kuriu metu dar buvo uždedamas vualis ir specialus palaiminimas. Po Mišių, kai kuriose regionuose dar eidavo palaiminti jaunavedžių miegamąjį.

Santuokos sakramentas: XI-XIII amžius

Bažnyčios Tėvai kalbėdami apie santuoką naudojosi tekstu apie vestuves Galilėjos Kanoje. Pagal juos, Kristus ten palaimino santuokinį gyvenimą ir įjungė jį į išganymo istoriją. Tertulijonas sako, kad Dievas saugoja sąjunga tarp tikinčiųjų ir teikia jiems išganingos malonės. Kiekvieną kartą, kai yra sudaroma santuoka Viešpatyje, pats Kristus savo buvimu kuria šitą sąjunga. Kur du krikščionys yra susijungę, ten Viešpats yra tarp jų ir nėra tenai vietos demonui.

Origenas kalbejo apie sąjungą tarp vyro ir moters, kaip apie Dievo Gelbėtojo dovaną. Tą sąjunga yra apglėbta Dievo malone, kuri padeda išlaikyti tobula sutuoktinių vienybę.

Popiežius šv. Inokentijus I (V a. pradžia) kalba, kad santuoka yra pastatyta ant Dievo malonės. Kas tolsta nuo santuokines ištikimybės, tas praranda Dievo malonę.

Šv. Augustinas nagrinėdamas šv. apaštalo Pauliaus laišką efeziečiams, kad paaiškintų simbolizmą pasinaudojo žodžiu sakramentas. Santuoka yra ženklas tos sąjungos, kuri yra tarp Kristaus ir Bažnyčios, todėl santuoka yra neišardoma.

Pagal patristikos laikotarpio mokymą negalima naikinti santuokos – negalima išsiskirti; pagal scholastikos laikotarpio mokymą nėra galimybes tai padaryti – neįmanoma išsiskirti.

X ir XI amžiuje atsirado kitas klausymas: nuo ko priklauso santuokos galiojimas? Dėl kokios priežasties ji yra neišardoma?

Dėl santuokos galiojimo gyvavo dvi koncepcijos: Romos – sutuoktinių sutikimu ir barbarų genčių įsitikinimu, sąjunga nėra galiojanti jeigu nebuvo kunigiško akto. XI amžiuje buvo iš naujo atrastas Romos teisės požiūris į santuoką, kaip asmeninį kompromisą, o iš kitos pusės germanų ir frankų šalyse santuokos neišardymas buvo susiję su lytiniu aktu. Todėl scholastikos atstovai ieškojo atsakymo į tokį klausymą: ar santuoka sudaro dviejų žmonių sutikimas ar dviejų žmonių kūniškas susijungimas (santykis)?

Pirmas žingsnis, kuris buvo padarytas, tai atskirti du dalykus santuoka ir sužadėtuvės. Labai dažnai į sužadėtuves buvo žiūrima kaip į santuoką, jeigu sužadėtiniai nežiūrėdami į visus draudimus realizuodavo lytini aktą. Chartres mokykla scholastikos pradžioje pateikė pirmuosius paaiškinimus. Tą mokykla išskiria sužadėtuves kaip santuokos projektą, kurias galima buvo panaikinti, nors tai buvo draudžiama ir už tai galima buvo bausti ir santuoka, kuri jau buvo neišardoma. Galutinai Petras Lombardas nustatė skirtumus tarp tu dviejų  realybių. Sužadėtuvėm vadindavo kompromisu būsimų laikų - ateičiai (sponsalia de futuro) ir santuoką – kompromisu dabartinių laikų (sponsalia de paesenti).

Tuo pačiu laiku Vakaruose buvo atrasta klasikinė romėnų teisininko Upliano definiciją: „Nuptias non concubitus sed consensus (o affectus) facit“ – santuokos nesudaro lytinis santykis, bet dviejų šaliu sutikimas. Tas romėnu teisės atradimas buvo prieš lytinio akto teoriją. Tame laikotarpyje atsiranda dvi mokyklos. XII amžiuje kiekvieną iš tų mokyklų sukūrė savo mokymo sintezės. Gracijono dekretas tai akto teorijos sintezė (Bolonijos teisininku mokykla) ir Petras Lombardas sukūrė sutikimo teorijos sintezė (Paryžiaus teisininku mokykla).

Gracijonas sutikdavo su tuo, kad sutuoktiniu sutikimas sudaro santuoką, bet tą sąjungą galima panaikinti, jeigu joje neturėjo vietos lytinis aktas. Petras Lombardas teigė, kad tik sutuoktiniu sutikimas sudaro sakramentą tos sąjungos tarp Kristaus ir Bažnyčios, todėl tokia santuoka yra neišardoma nežiūrint į tai ar buvo ar nebuvo kūniškas susijungimas.

Galutinai išspręsti tą klausimą turėjo popiežiai Aleksandras III, Inokentijus III ir Grigalijus IX. Jie pasisakė už tai, kad santuoką kaip tikrą ir galiojanti sakramentą sudaro tik tarpusavio sutikimas (Paryžiaus mokykla), bet kol tas sakramentas nebuvo papildytas kūniškų aktų, lieka galimybė ji išrišti (Bolonijos mokykla). Bet reikia tai gerai suprasti, santuokos neišardymas egzistuoja jau nuo dviejų šalių sutikimo momento. Jeigu po to sutikimo nebuvo lytinio akto, sąjunga negali nustoti galioti savaime. Tik juridinis Bažnyčios aktas gali pripažinti tokia santuoka negaliojančia. Tik Bažnyčios dispensa, pateisina tokios santuokos panaikinimą.

Kada XI-XII amžiuje pradėta giliau galvoti apie santuoka, teisininkai ir teologai atkreipė dėmesį į vieną žodį iš liturgijos: Kristaus ir Bažnyčios SAKRAMENTAS. Tam padėjo du dalykai. Pirmasis - tai susidomėjimas iš naujo šv. Augustino mokymu. Kalbant apie santuoką primine koncepciją vadinama „sacramentum – signum“ – šventu realybių ir įvykių ženklas. Antrasis dalykas, kuris prisidėjo, tai anų laiku erezijos. Manikejų tendencijos, katarai ir albigensai į santuoką žiūrėjo kaip į radikalų blogį. Tokioje situacijoje Bažnyčia turėjo reaguoti ir užimti savo poziciją. Laterano II Susirinkimas visų tų erezijų požiūrį į santuoką pasmerkė.

Santuokos sakramentas vaizduoja santykį tarp Kristaus ir Bažnyčios. Dabar gimsta kitas klausimas: nuo kada santuoka tampa sakramentu? Iš pradžių buvo galvojoma apie kunigo palaiminimą. Tai jis (palaiminimas) suteikia santuokai sakramento vertę. Tas požiūris, kad sakramentas priklauso nuo kunigo palaiminimo, sužlugo gana greitai, nors dar Tridento Susirinkimo metu kai kurie ginė tą požiūrį. Priežastis dėl kurios tas požiūris žlugo buvo sutuoktinių sutikimo teorija. Kaip jau pastebėjome, Bažnyčia atrado, kad santuokos natūra priklauso nuo sutuoktinių sutikimo, todėl ir sakramentas turi būti susijęs esme su santuoką bei turėti sąjungą su santuokiniu sutikimu ir aktu.

Petras Lombardas sakė, kad galime išskirti du santuokos aspektus: dvasinė meilės bendrystė ir kunigiškas susivienijimas. Šitie du aspektai papildo vienas kitą. Čia atsirado pasidalinimas, kuris paskui gavo pavadinimą santuoka „in fieri“ ir santuoka „in facto esse“. Santuoka, kaip tokia, atsiranda sutikimo momentu (in fieri), bet to sakramento vykdymas negali buti atskirtas nuo kasdieninio gyvenimo tame ir nuo lytinio akto (in facto esse).

Šv. Viktoro Hugo: kūniškas susivienijimas išoriškai atspindi sąjunga tarp Kristaus ir Bažnyčios. Sutikimas ir kūniškas aktas tai – charakteriniai santuokos elementai, todėl ir sakramentiniai.

Teisininkai kovojantys su simonija, susidurdavo su dideliais sunkumais, kad pripažinti jog santuoka, apglėbta kraičiu ir finansų interesais tarp šeimų, galėtų būti veikiančios malonės ženklu. Teologai turėjo kitus sunkumus: malonė priklauso nuo Dievo, o santuokoje abipusis sutikimas priklauso nuo žmonių. Iš kitos puses, kokiu būdu santuoka, suprantama kaip priemone prieš geismus gali būti sakramentiniu malones šaltiniu? Santuoka kaip sakramentas yra tik vaistas tiems, kurie negali gyventi skaistybėje.

Atsakymą davė Aleksandras iš Hales. Pagal ji, santuoka turi buti malonės šaltiniu, nes tai pagrindine sakramentu charakteristika, kuriems priklauso ir santuoka. Malonė yra santuokos vaisius ir ta malonė nepriklauso nuo kunigo palaiminimo.

Tridento Susirinkimas, kuris buvo sušauktas kaip atsakas reformacijai, aprobavo bažnyčios teisines normas reikalingas santuokai sudaryti. Ta forma buvo reikalinga, kad santuoka būtų  pripažinta galiojančia. Nuo dabar santuoka tarp dviejų krikščionių buvo laikoma negaliojančia, jeigu nebuvo sudaryta klebono ar kito juo deleguoto kunigo akivaizdoje, ir jeigu nebuvo mažiausiai dviejų  liudytojų. Apie santuoka reikia padaryti įrašą specialiai tam skirtoje parapijos knygoje.“

Pasibaigus katechezei, maldininkai dar ilgai diskutavo su kun. Mirosalavu rūpimais  klausimais.

Agapė

Agapės metu maldininkai iš įvairių dekanato parapijų dalinosi Gerąja Naujiena, mokėsi giedoti giesmes.

Pasvalio parapijos Gyvojo Rožinio maldininkė Vilma Gaigalaitė pasidalino įspūdžiais iš kelionės po Šventąją žemę – Izraelį. „Pirmąją dieną vykome link Galilėjos ežero aplankydami Jordano upę, Palaiminimų kalną, Kafarnaumą, Duonos ir žuvų padauginimo bažnyčią, plaukiojome Galilėjos ežere, Kanos mieste aplankėme Vestuvių bažnyčią, Taboro kalną. Antrą dieną pabuvojome Nazareto miestelyje, kur Jėzus praleido savo vaikystę ir gyveno su Juozapu ir Marija, ten aplankėme Švč. Marijos šaltinio bažnyčią ir Apreiškimo bažnyčią. Kitą dieną pradėjome nuo panoraminio Jeruzalės vaizdo nuo Alyvų kalno. Aplankėme Žengimo į dangų koplyčią, Elenos „Tėve mūsų“ bažnyčią, Palmių (verbų) sekmadienio keliu vykome į „Dominus Flevit“ šventovę, kur Viešpats Jėzus verkė dėl Jeruzalės, iš ten pasukome į Visų tautų šventovė (Getsemanę). Iš ten vykome į Zion’o kalną, pabuvojome Paskutinės vakarienės menėje – Aukštutiniame kambaryje. Kelionė į Šventąją žemę neįsivaizduojama be Jėzaus gimimo vietos Betliejuje. Visa keliaujanti grupė siauromis Jeruzalės gatvelėmis ėjome Kryžiaus kelią, teko pabuvoti kalėjime Kajafo namuose, Mortos, Marijos ir Lozoriaus namuose, vietose, kur gyveno Zacharijas, seniausiame pasaulyje mieste Jeriche, įeiti į Jėzaus kapo olą, pakilti į kančios vietą Golgotoje.“

Savo pasidalinimą įspūdžiais keliauninkė pabaigė giesme „Jėzau, pasitikiu tavimi“, linkėdama visiems nukeliauti į Šventąją žemę ir pamatyti kiekvienam iš mūsų svarbias su Šventąją šeima susijusias vietas.

Agapės metu visi maldininkai dar ilgai diskutavo, ką prasmingo su Dievo pagalba ir Švč. Mergelės Marijos globa nuveiks Šeimos metų laikmetyje.

Sukalbėję bendrą maldą tik apie pietus išsiskirstėme, pažadėję vėl susirinkti vasarį  į Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio šv. Mišias bei trečiąją Šeimos metams skirtą katechezę „Krikščioniška santuoka su kitatikiu“, kurią taip pat ves kun. Miroslav Anuškevič.

Lietuvos Valstybės Atkūrimo diena – Vasario 16 –ąją  pasvaliečiai rinkosi į Pasvalio šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią. Daugumas buvo pasipuošę   trispalve simbolika : vėliavėlėmis, šalikais, kepurėmis, širdelėmis ar  gėlytėmis atlape , bet svarbiausia su tikėjimu ir malda .  Visų veidai ir akys švytėjo ir tarsi sakyte sakė : ,,Mylime tave, mūsų Gimtine, mūsų Lietuva !’’

Pasvalio Jaunieji šauliai – Tėvynės gynėjai su jų  vadovu Algiu Kalvėnu kariškai pasitempę  išsirikiavo   prie savo vėlavos bažnyčioje.

 Šv. Mišios už  Lietuvą

Šv. Mišias už Lietuvos valstybę aukojo Pasvalio šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Albertas Kasperavičius.

Bažnyčios chorui atlikus ,, Garbės himną ‘‘ , prasidėjo šv. Mišios.

Šv. Mišių pradžioje klebonas visus parapijiečius pasveikino su Lietuvos Valstybės Atkūrimo švente- Vasario 16 –aja ir pakvietė giliam susikaupimui -  maldai  už Lietuvą.

Parapijos klebonas  pradėdamas  homilija  kalbėjo, kad per Šv. Raštą Jėzus aiškiai , gyvai kalba mums apie įstatymo vykdymą, apie Dievo žodžio ir Jo mokymo svarbą. Moko būti teisiais, teisingais, mylinčiais, supratingais – akivaizdžiai panašiais į Viešpatį, savo pavyzdžiu mokantį  mus ,kaip gyventi.

Drąsiai galime sakyti, kad Jėzus rūpinasi , jog įsiklausytume į kiekvieną ne tik neteisingai nesielgti, bet ir netrokšti to širdyje, o tai reiškia, teisingai žiūrėti, objektyviai vertinti, nepasiduoti pagundoms, elgtis išmintingai. Vadovautis tikėjimu, viltimi ir meile.

Kristaus Evangelija – tikrai Geroji  Naujiena mums, žemės keleiviams. Ji kuria ateitį. Apie tokią – pagrįstą laisvę, vertybėmis – ateities Lietuvą mąstė ir net tie 20 vyrų , jų tarpe ir mūsų kraštietis Jonas Vileišis, prieš 96 -erius  metus, pasirašiusių Vasario 16 – osios aktą. Šie kilnūs valstybės vyrai , nežiūrint tautybės, religinių įsitikinimų  vieningai pasisakė už valstybingumą, demokratiją, savarankiškumą, nepriklausomybę, vienybę, laisvą tautos kūrybą, gyvenimą kuriant savo valstybės – Lietuvos – ateitį.  Jie paliko mums testamentą –  garbingai  gyventi ir dirbti  vardan savo tėvynės – Lietuvos .

Toliau kalbėdamas  klebonas  apgailestavo, kad šiandieninėje aplinkoje yra dar daug kliūčių – nesantaika tarpe žmonių, skurdas, pažeminimas, smurtas  -  kas trukdo siekti vienybės pačioje šeimoje, tautoje , geresnio bei šviesesnio gyvenimo savo valstybėje.

Baigdamas klebonas Albertas  ragino  švenčiant savo valstybės šventę bei  siekiant tobulesnės ateities daugiau rūpintis   savo šeimų  dvasine stiprybe, jose puoselėti krikščioniškas vertybes.  Juk kuo  tvirtesnė  šeima, tuo laimingesnė  valstybė.  Pakvietė  visus susirinkusius pasvaliečius   būti  kilniais, vieningais, oriais Pasvalio, Lietuvos , ir Viešpaties Karalystės piliečiais.‘‘

Šv. Mišių pabaigoje visi  sugiedoję  Lietuvos valstybės himną, dar kartą pasveikinę vienas kitą su švente rinkomės į  miesto aikštę, kur vyko kiti renginiai  Valstybės atkūrimo dienai. Skambėjo dainos apie Tėvynę, Laisvę, Draugystę. Buvo galima paragauti kareiviškos košės. Pagrindinis  šventės akcentas , kai visi susirinkusieji  su dideliu jauduliu  bei patriotizmu širdyse laikė   savo rankose Pasvalio Lėvens bendruomenės pagamintą Trispalvę.

Trispalvė sukurta 2009 – 2011m.

Ši Trispalvė buvo sukurta jau  2009 – 2011 m.   Jos ilgis   apie 75 m. , mes rašėme , kad  74m, šiek tiek buvo patrumpinę ( tuo metu mokyklai vadovavo  mokyklos direktorius Danis Vaišnoras) .  Mums , kurie įdėjome daug darbo vykdant šią akciją – kuriant Trispalvę, gal daugiau rūpėjo ne siekti rekordo , o per kūrybiškumą, vieningumą bei nuoširdumą skleisti meilę   savo Gimtinei, Lietuvai .   Per tuos metus Trispalvė buvo išskleista  šešis kartus , įvairų švenčių proga. Net ,, svečiavosi‘‘ Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje.   2012 m sausio 6 d. gavome laišką iš Vilniaus Angonitos Rupšytės –LR Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus vedėja , kuri  kvietė   Laisvės gynėjų dienos proga, atvykti su Trispalve į Seimą .

Kūrybiniai darbai – Vasario 16 -ajai

Prasmingi renginiai  vyko ir mokykloje.  Kaip  grupelė mokyklos mokytojų ir  mokinių prisidėjome prie  Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – Vasario 16 –osios paminėjimo . Šiai šventei  pradėjome ruoštis iš anksto, aptarėme darbų tematika, išklausėme visų nuomonės.   Prieštaravimų nebuvo, nes mintys  sutapo.  8 b klasės mokiniai  nutarė atlikti kūrybinius darbus  tema ,, XIX a. pab. – XX a.pr. Lietuvos ir Pasvalio krašto  iškilios asmenybes‘‘. Mokytojos pagalba buvo  išvardintos asmenybės ir surašytos ant lapelių.  Aštuntokai išsitraukė padėtus ant mokytojos stalo lapelius su asmenybių vardais ir pavardėmis.  Mokiniai privalėjo  apie tą asmenybę susirasti medžiagos mokykliniuose vadovėliuose, bibliotekoje, internete.  Medžiaga  turėjo būti istoriška , tiksli, įdomi.  Reikėjo ją  kūrybiškai bei meniškai   pateikti ant didelio standartinio lapo. Lapus parūpino pati mokytoja. Mokiniai prie šių darbų dirbo visą savaitę poromis  Atliekant darbus, į pagalbą skubėjo mokytoja, kuri padėjo surasti papildomos medžiagos.  Po viso triūso, istorijos kabinete išsirikiavo nuostabi  aštuntokų darbų galerija.

Į mus žvelgė iškilios Lietuvos  bei Pasvalio krašto  asmenybės

Į mus žvelgė  iškilios  Lietuvos  bei Pasvalio krašto asmenybes. Tai:  Jonas Basanavičius (1851 -1927) tautiško atgimimo patriarchas, mokslininkas, gydytojas, pirmo slapto lietuviško laikraščio ,, Aušra ‘‘1883 m. įkūrėjas ir redaktorius, Vincas Kudirka ( 1858 -1899), slapto mėnesinio lietuvių žurnalo ,, Varpas ‘‘ sumanytojas ir leidėjas. Tautiškos giesmės‘‘ vėliau tapusios nepriklausomos Lietuvos himnu, kūrėjas, Jonas  Mačiulis – Maironis ( 1892 – 1932 ) kunigas, tautos dainius, apdainavęs tautos didingą praeitį, parašęs, tokius žymius kūrinius kaip ,, Trakų pilis‘‘, ,, Lietuva brangi‘‘, Jonas Biliūnas ( 1879 – 1907 ) tautiško atgimimo rašytojas, publicistas. Jo svarbiausi kūriniai : ,,Laimės žiburys‘‘, ,,Lazda‘‘, ,, Kliudžiau‘‘ , ,, Brisiaus galas‘‘, ,, Ubagas‘‘,   Petrą Vileišis ( 1851 – 1926 ) kilęs iš Pasvalio krašto. Inžinierius, tautiško atgimimo  šauklys. Bendradarbiavęs laikraštyje ,, Aušra‘‘, leidęs laikraštėlį ,, Vilniaus žinios‘‘, statęs tiltus, rūpinosi dabartinės Pasvalio Petro Vileišio gimnazija,   Jonas Vileišis ( 1872 – 1942 ) , kilęs iš Pasvalio krašto. Teisininkas, Didžiojo Vilniaus seimo Vilniuje organizavimo komiteto narys, Lietuvos valstiečių sąjungos, 1907 m. Lietuvos mokslo draugijos organizatorius, Lietuvos Tarybos narys. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras – 1918 m. vasario 16 d. 1922 m. išrinktas į Seimą, 1923 m. birželio 19 d. Seime su  Aleksandru Stulginskiu pretendavo į Prezidento postą , Gabrielė Petkevičaitė – Bitė ( 1861 – 1943 ), Lietuvos rašytoja, visuomenės ir politinė veikėja.  Gyvendama Joniškėlyje, kaip bitutė puoselėjo lietuvybę Pasvalio krašte: platino draudžiamą lietuvišką literatūrą,  buvo daraktorė – mokė pažinti lietuviškas raides, atliko  švietėjišką ir labdaringą veiklą, Kazys Gumbelevičius ( 1859 – 1941 ), knygnešys, lietuviškos  draudžiamosios spaudos platintojas Pasvalio krašte, Antanas Vienažindys ( 1841 – 1892 ) ,( Justinas Antanas Vienažindys, Vienožinskis, Vienužis ), kunigas, knygnešys, daraktorius, draudžiamosios spaudos platinimo organizatorius. Kurį laiką kunigavęs Krinčine,  Juozapas Jonas Skvireckas ( 1873 – 1959), kilęs iš Pasvalio krašto, pirmasis vyriausiasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas – Kauno arkivyskupas, metropolitas, pirmasis viso Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą.

 Darbai šventišku ir patriotišku spindesiu  papuošė parodą

Po to visi darbai buvo aptarti ir įvertinti.  Vertintojai buvo patys mokiniai bei mokyklos psichologė Vilma Gaigalaitė.  Mokinių  darbai šventiškai papuošė parodą prie istorijos kabineto ir mokytojų kambario. Šią parodą papildė dešimtokų kūrybiniai darbai – ,, Afišos ‘‘ – kviečiančios  į  Lietuvos  Valstybės  Atkūrimo  dienos – Vasario 16 – osios šventę ‘‘ bei mokyklos psichologės Vilmos Gaigalaitės  šilti ir išradingi bei verti dėmesio darbai , papuošti tautine simbolika ,, Žmogaus vertybės‘‘ kurias kartais pamirštame mes  mokytojai  ir mokiniai bei tėvai : ,, Dalinkis su draugais!‘‘, ,,Padėk draugui!‘‘, ,, Išlik ramus, net kai  viskas atrodo beviltiškai!‘‘, ,, Laikykis gerų draugų!‘‘, ,, Nors kartą  per dieną kam nors  nusišypsok. Taip pat ir sau!‘‘ , ,,Išreikšk save meniškai‘‘, ,, Labai svarbu, kokie tarpusavio santykiai susiklosto šeimoje ir mokykloje‘‘

,, Gerbkime ir saugokime vieni kitus!‘‘ , ,, Būkime tolerantiški‘‘,  ,, Mandagumas ir sąžiningumas – žmogaus papuošalas!‘‘, ,, Laikas – brangiausias turtas!‘‘

Parengę parodą,   8 b klasės mokiniai ,net ir pertraukų metu  karpė ir spalvino  trispalves širdeles.   Jose mokiniai  įrašė  daug  prasmingų žodžių apie Šeimą, Pasvalį Gimtinę, Lietuvą. Tai : ,, Mylėkime savo šeimą, savo gimtinę!‘‘, ,,Žmogus be tėvynės , lakštingala be giesmės!‘‘, ,, Laisvė – Dievo dovana!‘‘, ,, Kad ir juoda duona valgyt , bet savo Tėvynėj‘‘ , ,, Pagarba Lietuvai!‘‘, ,, Susipažinkime su Pasvalio istorija! ‘‘, ,, Garsinkime savo šeimą, mokyklą, Pasvalį  garbingais darbais!‘‘.  Roneta  Rožėnaitė, Viktorija Survilaitė iš 8 b. klasės dar ilgai triūsė ir gražino parodos sieną  trispalvėmis širdelėmis , kurios vaizdavo saulutės spindulėlius bei šventinį trispalvių lietų. O kad visiems būtų aiškiau, mergaitės   dar padarė debesėlius, saulutę ir prikabino  prie jos,  pačių sukurtus angeliukus, kurie tarsi siunčia šventinį sveikinimą visai mokyklos bendruomenei , Pasvaliui, Lietuvai, net  į tolimiausius pasaulio kraštus išvykusiems  šeimos nariams, bei visiems tautiečiams.  O saulutė , išlindusi iš trispalvio debesies  , tarsi ragina  kuo greičiau visus grįžti į savo gimtinę, juk čia ir kiekvienas kampelis  gražiausias ir mieliausias bei duonelė kvapniausia.

Baigusios parodą Roneta ir Viktorija  dar neskubėjo į namus , o parengė  vaizdingą jos pristatymą . Mergaitėms  gitara pritarė mokyklos psichologė Vilma . Viską nufilmavome vaizdo kamera ir nutarėme šia tema ,  sukurti  video filmą ,, Mes mylim LIETUVĄ! ‘‘.  Parodą ir video filmą dar pristatysime savo  bendraminčiams ir tėveliams.

 Nepamiršome aplankyti kapinių

Šios šventės proga nepamiršome aplankyti kapinių Petro Avižonio gatvėje, kurios saugo to laikmečio dvasią  bei istorijos faktus . Uždegėme žvakutes . Malda ir tylos minute pagerbėme šviesų  jų atminimą. Prisiminėme , jau amžinybėn išėjusį  Pasvalio krašto šviesuolį Albertą Janušonį , kuris yra pasakojęs, kad  prezidento Smetonos laikais, pasvaliečiai  taip pat švęsdavo Vasario 16 –ąją .  Po Šv. Mišių, iškilmingą  eisena, lydint orkestro , atžygiuodavo į šias kapines ir vykdavo šventinis i minėjimas. Sakydavo prakalbas. Grodavo orkestras.  Po to dar ilgai neišsiskirstydavo, šnekučiuodavosi, vaikščiodavo miesto gatvelėmis, dainuodavo kariškas  bei lietuvių liaudies bei  dainas.

 Užrašė kreida žodžius

Vedamos prisiminimų bei šventiškai nusiteikę grįžome į mokyklą. Atvėrę  istorijos kabineto duris, dar ilgai šnekučiavomės, vaišinomės obuoliais, džiaugiamės savo darbais , aptarėme ką įdomaus veiksime namuose  bei sugrįžę į mokyklą. O   atsisveikinant  Roneta ir Viktorija klasės lentoje  nupiešė  didelę širdelę , kurioje užrašė  kreida  žodžius  – Mylim LIETUVA!

 2014 m. vasario 23 d.  

Vlada Čirvinskienė 

Projektas „Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu“

Kaip jau buvome informavę gerb. skaitytojus,  kad 2013 m. gruodžio 12 d. Kauno Vytauto Didžiojo universitete vyko baigiamasis projekto „Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu“ etapas. Projekte dalyvavo 37 mokyklos, 260 mokinių ir 40 mokytojų.

Projekto tikslas – skatinti mokinių iš mokyklų su skirtingomis dėstomomis kalbomis tarpusavio bendravimą, atkreipti dėmesį į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpį bei bendrą istorinį paveldą, apsaugoti nuo užmaršties 1863 m. sukilimo istorinius ženklus bei skatinti aktyvią bendruomenės veiklą.

Projekte dalyvavę mokiniai rinko kraštotyrinę medžiagą, keliavo  1863 m. sukilimo takais, bendradarbiavo su  bibliotekų, krašto muziejaus darbuotojais, dalyvavo mokslinėse konferencijose, susipažino su istorine medžiaga internetinėje svetainėje.

Mokiniai  rinkdami medžiagą šia tema bei ją pateikdami , turėjo galimybę giliau ir konkrečiau susipažinti su 1863 m. sukilimo įvykiais savo krašte bei atskleisti savo gebėjimus, kūrybiškumą bei originalumą pristatant savo projektinę veiklą. Įdomu buvo tai, kad dalyvaujančios  mokyklos privalėjo draugiškai susiburti į „trejetukus“ ir  nuoširdžiai bendradarbiaujant, keičiantis informacija tobulai siekti rezultato.

Mokinių darbus vertino komisija sudaryta iš Švietimo ir mokslo ministerijos, Lenkijos instituto, Lietuvos kultūros forumo, Lenkijos mokinių neformaliojo švietimo centro ir Lietuvos istorijos studentų asociacijos atstovų.

Komisija įvertinusi grupės narių iš skirtingų mokyklų tarpusavio bendradarbiavimą, autentiškų istorinių ženklų suradimą ir pateikimą, temos atskleidimą, kūrybiškumą bei originalumą išrinko nugalėtojus.

Trečioji vieta skirta kauniečiams: Kauno ,,Žiburio“ vidurinės mokyklos, Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos ir Kauno jaunųjų turistų centro grupei
Antroji vieta atiteko komandai, kurią sudarė Lazdijų Motiejaus Gustaičio, Lazdijų rajono Veisiejų gimnazijos ir Šalčininkų rajono Jašiūnų pagrindinės mokyklos  atstovai.

Pirmosios vietos nugalėtoja tapo Vilniaus Lazdynų vidurinės mokyklos, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos  ir Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos  komanda.

Prizas – kelionė į Lenkiją

Pirmosios vietos nugalėtojai  sulaukė įspūdingo  prizo – kelionės  į Lenkijos sostinę – Varšuvą (pavasarį).

Primename, kad įvadinis projekto dalyvių susitikimas vyko 2013 m. kovo 7 d Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, kur buvo eksponuojama paroda ,,1863 m. sukilimo ženklai‘‘. 2013 m. birželio 7, 8 ir 9 dienomis vyko šio projekto antrasis etapas – edukacinė ekskursija į Paberžę ( Kėdainių r. ) į 1863–1864 m. sukilimo muziejų, mokiniai žinias apie 1863 m. sukilimą demonstravo ,,Proto mūšyje‘‘.

Edukacinį projektą inicijavo ir vykdė Lenkijos institutas Vilniuje, Švietimo ir mokslo ministerija,  Lietuvos kultūrų forumas bei  Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.

Jau vasario mėnesį sulaukėme skambučio iš Lenkijos instituto p. Annos  projekto koordinatorės dėl ekskursijos.  Ekskursijai buvo skirtos trys dienos. Teko visoms mokyklos derintis laiką dėl išvykos. Pasitarę pasirinkome tikslų laiką balandžio pabaigoje. Su džiaugsmu bei nekantrumu laukėme išvykos.

Susipažinome su ekskursijos programa,  domėjomės Lenkijos istorija bei lankytomis vietomis, kalbėjomės, kaip pasiruošime kelionei.

Pirmoji kelionės diena į Varšuvą

Pagaliau atėjo laukiama diena – 2014 m. balandžio 28 diena. Visi puikiai nusiteikę, lydimi tėvelių bei artimų draugų 10 valandą, rinkomės prie Pasvalio Krašto muziejaus. Diena buvo labai graži ir šilta. Tikras pavasaris. Apie 10.30 val. pasirodė autobusas su ekskursijos dalyviais iš Vilniaus bei Kupiškio. Mus pasitiko Lenkijos instituto rūpestinga ekskursijos vadovė Barbara, nuoširdūs draugai bei geranoriškai nusiteikę autobuso vairuotojai.

Visi susėdome ir iš kart susipažinome bei susidraugavome. Išvykstant iš Pasvalio  grožėjomės pavasarišku rūbu pasipuošusiomis Pasvalio apylinkių lygumomis, sodybomis, miškais. Vykome į  Varšuvą pro Panevėžį, Kauną, Alytų. Po trijų valandų kirtome valstybinę sieną. Plojimais palydėjome Gimtinę Lietuvą  ir pasveikinome Lenkiją – Vidurio Europos valstybę.

Lenkija mus pasitiko gražiomis, tvarkingomis pakelėmis, visur suartais ir žaliuojančiais javų laukais. Mus žavėjo įspūdingai gėlėmis ir kaspinais papuošti kryžiai. Malonu buvo stebėti namus nudažytus ryškiomis šviesomis spalvomis, stebino mokyklos, kurių išorė dauguma išpuošta geometrinėmis figūromis  – tai  suteikė  patrauklumo, šiuolaikiškumo bei jaunatviško žavesio.

Kai kur reikėjo autobusui pristabdyti greitį, nes Lenkijoje vyksta panaudojant ES lėšas intensyvus kelių remontas – tiesinimas. Apie 19 val. mūsų laiku, o 18 val. Lenkijos laiku pasiekėme Varšuvą. Mus pasitiko  gražiais žiedais kaip kokiais  stebuklingais žibintais, pasidabinę kaštonai ir  kvepiančių alyvų krūmai bei didingi miesto pastatai, plačiai ir ramiai tekanti upė Vysla.

Negalėjome atitraukti akių nuo autobuso langų. Dairėmės aplink. Pro akis bėgte bėgo įspūdingiausi vaizdai: žmonės, gatvės, mašinos, pastatai bei  skoningai tvarkomi skverai. Matėme gatvėse daug dviratininkų, net bėgikus.

Pirmas sustojimas Varšuvoje - prie privačios kavinukės, kur jau mūsų laukė vaišingi šeimininkai  bei soti ir skani vakarienė: paukštiena su makaronais ir įvairiomis salotomis, kvepianti arbata ar kava, desertas – ledai. Pavakarieniavę vykome į viešbutį ,, Atos‘‘. Su šypsena mus pasitiko viešbučio administracija ir išdalino kambarių raktus. Vieni su liftu  kėlėsi į trečią, kiti – į šeštą, o dar kiti į septintą aukštą.  Susitvarkę ir įsikūrę išėjome pasigrožėti  vakarine Varšuva. Vaikščiojome Lenkijos sostinės gatvėmis,  domėjomės jos gyvenimu, tiesiog bendravome tarpusavyje, pasakojome vieni kitiems  apie savo mokyklas, save,  džiaugiamės ekskursija.

Mokytoja Ana papasakojo, kad jos seneliai  iš Vilniaus atvykdavo su arkliais į Varšuvą, žinoma panašai nukeliavę tam tikrą atstumą – ilsėdavosi  stotelėse.  Mokytoja Nijolė iš Kupiškio papasakojo savo įspūdžius, kai dar ką tik baigusi mokslus, kaip jaunai mokytojai  teko garbė  dalyvauti tarptautiniame istorijos mokytojų  seminare su kitais mokytojais iš Lietuvos – Varšuvoje.  Ekskursijos vadovė p. Barbara, pasidžiaugė, kad planuoja susitikti su sūnumi, kuris  yra Varšuvos universiteto pirmakursis ir  studijuoja politikos mokslu .

Pasivaikščioję  po  Varšuvą  ir artimiau susipažinę,  sugrįžome į viešbutį ir ėjome ilsėtis, juk kita  diena žadėjo padovanoti   daug naujų įspūdžių.

Antroji kelionės diena – Varšuvoje

Ryte susitikome visi, kaip ir buvome sutarę,  prie viešbučio valgyklos.  Lenkijos laiku  9 val. Papusryčiavę išskubėjome į  ekskursiją po  Varšuvą.

Varšuva – modernus, žėrintis kultūrinis miestas, turintis savo ilgą, turtingą bei tragišką istoriją. Nors beveik 85 procentai miesto buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metu, istorinių ir įdomių vietų, kurias vertėjo pamatyti – tikrai netrūko. Vis dar yra išlikusių pastatų bei pilių, kurie atlaikė antpuolius, kiti statiniai atstatyti po jų sunaikinimo. O kur dar unikalūs muziejai ir meno galerijos?

Ekskursija prasidėjo nuo kultūros ir mokslo rūmų, kuriame įsikūręs muziejus. Prie rūmų mus pasitiko poeto Adomo Mickevičiaus skulptūra. Jame eksponuojami seni motociklai, automobiliai, dviračiai, kompiuteriai, radijo tranzistoriai, garso ir buities įranga. Kosminės inžinerijos salėje rodomi raketų modeliai, išsilaipinimas mėnulyje, veikia planetariumas. Didelio lankytojų populiarumo susilaukia ,,Enigma‘‘ – Antrajame pasauliniame kare vokiečių naudota kodavimo mašina.

Liftu pakilome į trisdešimtą aukštą. Čia prieš mūsų akis atsivėrė nuostabiai graži Lenkijos sostinės Varšuvos panorama. Šalia pokarinės Varšuvos pastatų buvo matyti įsikomponavę šiuolaikinio modernizmo stiliaus pastatai bei parkai, medžiai.  O žmonės ir mašinos  atrodė  kaip maži žemės vabalėliai.  Gal iš tiesų  tokie ir esame pagal tikrą Dievo planą. Žinoma, kai kam iš keliauninkų sukosi ir galva – žiūrint į Varšuvą iš tokio aukščio.

Vadovė p. Barbara, apibūdindama šį pastatą, pasakė, kad tai yra J. Stalino dovana , kaip sovietinės valdžios ženklas  – Net buvo visokiausių  pasvarstymų dėl to pastato  išlikimo, – pridūrė ekskursijos vadovė.

Visi vėl sėdome į autobusą ir išvykome į F. Šopeno muziejų, kuris yra laikomas moderniausiu memorialiniu muziejumi  Rytų Europoje. Minint Frideriko Šopeno  (Fryderyk Chopin) gimimo 200–ąsias metines Varšuvos Ostrogiškių pilyje 2010 metais atidarytas F. Šopeno muziejus. Pats lankytojas, naudojant naujas technologijas, gal plačiai susipažinti su F. Šopeno gyvenimu, muzikine veikla, net pasiklausyti  Frideriko Šopeno muzikinių kūrinių. Muziejuje buvome apie vieną valandą. Kiti pajuokavo, kad čia tik muzikos klausymo gal reikėtų net vienos dienos ir tai gal būtų mažai laiko.

Teko aplankyti 15 muziejaus patalpų, kuriose tarsi sukonstruotos kaip atskiri mažyčiai muziejėliai, skirti atskiriems gyvenimo laikotarpiams. Kiekviena salė yra vis kitokios spalvos, jose daug pleno ir šviečiančių konstrukcijų, salės aprūpintos naujausia muziejine technologijos įranga.

Daugiau laiko praleidome  muziejaus salėje, kuri paskirta  F. Šopeno gyvenimui Paryžiuje. Čia buvo galima pamatyti paskutinį turėtą pianiną, kurį kūrė Ignasas Plejelis. Manoma, kad  Paryžiaus metais F. Šopenas pinigų užsidirbdavo privačiai mokydamas groti pianinu. Jis buvo vienas iš geriausių ir brangiausių miesto mokytojų. Susižavėjimą suteikė salė, kuri atspindi laiką, kurį kompozitorius praleido Nohante – Prancūzijos pilyje, priklaususia  F. Šopeno mylimajai, rašytojai  Žorž  Sand.  Jų nuoširdi ir artima draugystė truko aštuonerius metus. Šioje salėje girdėti paukštelių čiulbesys. Taip  muziejaus kūrėjai  siekė atkartoti  pasakišką gamtos grožį, kuriame muzikas sukūrė savo žymiausius kūrinius.  Vienoje iš lentynėlių buvo galima pamatyti  gulinčią baltą damasto nosinaitę su Žorž Sand išsiuvinėtais F. Šopeno inicialais. Be to, lankytojams iš sienos ištraukus plokštę su vienos iš Nohante sukurtų kompozicijų erdvė akimirksniu prisipildo muzikos garsų. Ilgesnį laiką praleidome paskutinėje salėje, kuri yra skirta ankstyvajai kūrėjo mirčiai.  Einantį 39-uosius, 1849-aisias, jį, kaip spėjama, pakirto tuberkuliozė. Tamsioje patalpoje, kurioje viešpatauja tyla, lankytojus pasitinka muziko kaukė. Ji iš gipso buvo nulieta iš karto po Šopeno mirties.

O ant muziejaus staliukų guli kvietimai į laidotuves, kuriose dalyvavo daugiau kaip 3000 žmonių, bei artimųjų išsaugota rudų Šopeno plaukų sruoga.

Muziejuje įdomu  ir vaikams – čia įrengta speciali salė mažiesiems lankytojams su kapsulėmis ir liečiamaisiais ekranais.

Muziejų įrengė Lenkijos nacionalinis F. Šopeno institutas, investavęs per 80 mln. zlotų. Šalia Ostrogiškių pilies, kuriame įsikūrė muziejus, kyla modernus stiklinis Šopeno centro bokštas, kuriame veikia įvairios F. Šopeno kūrybiniu palikimu ir jo sklaida užsiimančios institucijos, biblioteka, kavinė ir restoranas. Netoliese yra ir garsusis F.Šopeno muzikos universitetas. Muziejui priklauso ir F. Šopeno gimtasis namas Lenkijos kaimelyje Želazova Volia.

Dar pavaikščioję po muziejų, pasiklausę muzikos bei  artimiau susipažinę su žymia  muzikos pasaulio asmenybe,  išvykome į  ,,savo‘‘ kavinukę.  Jau mūsų ten  laukė garuojantys pietūs.

Skaniai papietavę, išvykome į ekskursiją po Varšuvos senamiestį. Čia mus lydėjo gidė iš Varšuvos.

Vykome iki  senamiesčio autobusu. O senamiesčio gatvėmis visi keliavome pėstute. Sustojome centrinėje senamiesčio aikštėje, kurioje stovėjo paminklas karaliui Žygimantui III Vazai.

Šį paminklą iškėlė 1644 metais Varšuvos karalius Vladislovas IV. Tai seniausias ir aukščiausias ne bažnytinis paminklas, kurio aukštis siekia 22 metrus, o karaliaus statula, esanti paminklo viršūnėje yra net 275 cm. Dešinėje rankoje laikomas kardas simbolizuoja drąsą, o kairėje rankoje turimas kryžius – pasiryžimą kovoti su blogiu.
Gidė pasakojo, kad Varšuvos senamiestis (Stare Miasto) – seniausias istorinis miesto rajonas. Tai viena žymiausių ir lankomų  vietų Lenkijos sostinėje. Senamiesčio širdyje yra Turgaus aikštė, kurioje pilna restoranų, kavinių bei parduotuvių. Žavesio suteikia aukšti ir spalvingi, XVII amžiuje turtingų miesto pirklių pastatyti, namai. Iki XIX amžiaus čia buvo visuomeninio gyvenimo centras. Aikštė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Vaikštant senamiesčio gatvelėmis galima pamatyti miesto sienos griuvėsius, barbakaną ir Šv. Jono katedrą.

Gerą pusvalandį buvome laikini Turgaus aikštės gyventojai.  Domėjomės pastatų architektūra. Ypač įspūdingai atrodė Vilanovo rūmai , kurie išdygo XVII amžiuje vietoje stovėjusios vilos. Nuostabioje barokinės architektūros rezidencijoje kurį laiką gyveno karalius Janas III Sobieskis, kuris pagarsėjo laimėjęs kovą prieš turkus. Maždaug XVIII amžiuje karaliaus Augusto II paliepimu, rūmuose įvyko dideli pokyčiai. Rūmų architektūroje vyrauja Lenkijos dvarų, priemiesčio vilų, Italijos ir Prancūzijos rūmų puošybos elementai.

Lankėme krautuvėles, ieškodami suvenyrų savo namiškiams bei draugams. Tiesiog ilsėdamiesi ant suoliukų, stebėjome aikštės vaizdus. Buvo galima išvysti žmonės, kurie gurkšnojo gaivinamuosius gėrimus, kiti valgė ledus, o dailininkai – prekeiviai pardavinėjo paveikslus bei kitus suvenyrus, arba tiesiog sėdinčius  ir besišnekučiuojančius  turistus ar vietinius gyventojus. Netoliese skambėjo romansų muziką, kurią atliko akordeonu aikštės muzikantas.  Aplink šokinėjo arba skraidė daug gražių balandžių. Visi aikštės gyventojai tarsi neturėjo jokių  rūpesčių, jokio pykčio, visų veiduose galėjai matyti šypseną. Tarsi atrodo dar ilgai  galėtum  stebėti  šiuos neįprastus vaizdus, pamiršti visus rūpesčius ir tą kartais pilką kasdienybę.

Atsisveikinę su šurmuliuojančiu Turgaus aikštės gyvenimu keliavome toliau Varšuvos senamiesčiu. Stabtelėjome prie miesto sienos griuvėsių, Varšuvos  barbakano. Šis statinys yra vienas iš nedaugelio istorinių įtvirtinimų, suprojektuotas venecijiečių architekto Giovanni Battista. Varšuvos barbakanas pastatytas apie 1540-ius metus vietoje senesnių vartų, kad apsaugotų Naujamiesčio gatvę. Per savo visą istoriją, statinys gynybinę funkciją atliko tik vieną kartą – 1656 metais, birželio 30 d., kai į miestą įsiveržė švedai. XVIII amžiuje barbakanas iš dalies buvo sugriautas, o Antrojo pasaulinio karo metais – visiškai sunaikintas. Rekonstrukcijos darbai pradėti vykdyti pasibaigus karui.

Susipažinę su barbakanu, pasukome į Šv. Jono katedrą. Pasimeldę, paaukoję aukas ir uždegę žvakutes, toliau klausimės ekskursijos vadovių pasakojimo.

Padėkoję Dievui už suteiktas malones, keliavome toliau. Mūsų priešakyje iškilo įspūdingi karališki rūmai.

XIV amžiuje Mazovijos kunigaikščių pastatyta medinė tvirtovė tapo karališkoji rezidencija, kai karalius Žygimantas III Vaza 1569 metais nusprendė Lenkijos sostinę iš Krokuvos perkelti į Varšuvą. Nuo to laiko, beveik 250 metų, pilis išliko kaip monarchų rezidencija ir Lenkijos parlamentas.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, pilis tapo oficiali Lenkijos prezidento rezidencija. 1944 metais Varšuvos sukilimo metu ji buvo sugriauta, o tų pačių metų rugsėjo pabaigoje – visiškai sunaikinta vokiečių.

Atstatymo darbai pradėti 1971 metais, o pirmieji lankytojai buvo įleidžiami 1984 metais. Pilyje veikia muziejus, kuriame eksponuojami šviestuvai, rytietiški kilimai, baldai, taip pat Lenkijos nacionalinio banko monetos ir banknotai, medaliai.

Prie pilies aikštėje, stovėjo karietos su pakinkytais arkliukais, kurie galėjo pavėžinti Varšuvos gatvėmis. Aikštės pakraštyje sėdėjo gyvoji skulptūra – elgeta. Kiekvienas praeivis galėjo įmesti monetų ar nusifotografuoti kartu su gyvąja skulptūra.
Pasigrožėję didingu pastatu , pavaikščioję 1863 m. sukilėlių takais bei  Naujo pasaulio  gatve, kurios istorija mena paskutinįjį Abiejų Tautų  Respublikos karalių Stanislavą  Augustą Poniatovskį ,sėdome į  autobusą ir pasiekėme Varšuvos Universiteto biblioteką – botanikos sodą.

Varšuvos universiteto biblioteka įsikūrusi kiek toliau nuo paties universiteto pastatų, tačiau vis tiek netoli centro. Išsiskirianti savo dizainu, kuriame kontrastingai derinamos žalia ir violetinė spalvos, ji sukviečia minias turistų. Greičiausiai todėl, nes turi tai, kas nebūdinga įprastoms universitetų bibliotekoms – apželdintą stogą. Nors šis pastatas atrodo gana iššaukiančiai, tačiau ganėtinai neblogai derinasi prie bendro kraštovaizdžio.

Suprojektuota tokių architektų kaip Marek Budzyński ir Zbigniew Badowski, Varšuvos universiteto biblioteka yra įsikūrusi miesto centro rytinėje dalyje – tarp pagrindinio studentų miestelio ir Vyslos upės. Projektuojant šį pastatą buvo stengiamasi suderinti technologijas, estetiką, funkciškumą bei botaniką. Bibliotekos projektas buvo apdovanotas ne vienoje architektų parodoje ir dėl savo neeilinio dizaino pramintas „Miestu miškuose“ – suderinama natūrali gamtos žaluma, augalai, o taip pat ir stiklo bei betono konstrukcijų novatoriško dizaino pastatas. Įdomu tai, kad ant pastato stogo galima užlipti laiptais iš išorės, grožintis vaizdu nuo bibliotekos stogo bei užburiančiu Vyslos krantų vaizdu.

Įdomu ir tai, kad pagrindinė fasado siena iš Dobra gatvės pusės yra sudaryta iš didelių blokų, kuriuose išgraviruoti įvairūs tekstai – nuo senųjų lenkiškų tekstų, parašytų Jano Kochanovskio (Jan Kochanowski) iki klasikinių graikištų tekstų, kuriuos sukūrė Platonas, ar Ezekielio knygos ištraukos hebrajų rašmenimis.

Senoji Varšuvos universiteto biblioteka buvo atidaryta dar 1816 metais, kuomet dar veikė kaip visuomeninė biblioteka. 19-ojo amžiaus pradžioje joje jau buvo saugoma daugiau nei 134 tūkstančiai įvairių knygų, kurių skaičius ir vėliau sparčiai augo. Knygoms ėmus nebetilpti, didelė dalis jų buvo perkraustyta į Kazimierovskių rūmus (Pałac Kazimierzowski) Vėliau biblioteka buvo uždaryta. 1990-aisiais metais nuspręsta perstatyti biblioteką ir tam rengtas architektų konkursas, kurį laimėjo minėtieji architektai. Atnaujinta Varšuvos universiteto biblioteka buvo atidaryta 1999-aisiais metais – 6 mėnesiai po to, kuomet pastatą pašventino pats Jonas Paulius II.

Ant Varšuvos universiteto pastato želiantis botanikos sodas buvo suprojektuotas kraštovaizdžio architektės Irenos Bajerskos (Irena Bajerska). Pats sodas užima vieno hektaro plotą ir yra vienas didžiausių apželdintų stogų visoje Europoje. Į sodą patekti gali ne tik Varšuvos universiteto studentai, bet ir visi, kas tik užsigeidžia. Tad atvykus į Varšuvą pigiais skrydžiais tikrai rekomenduotina apsilankyti Varšuvos universitetą, kuriame yra žymioji Varšuvos universiteto biblioteka ir jos apželdintasis stogas. Tokią biblioteką – botanikos sodą teko regėti pirmą kartą. Tuoj gimė mintis, o kad įkūrus  kažką panašaus  Pasvalyje. Sau sėdi po žydinčią akaciją, skaitai  knygą, klausaisi lakštingalų, žiūri į plaukiančius debesis ir svarstai apie knygos  personažus.

Vėl pasileidome pėstute link  M. Koperniko mokslo centro.

Koperniko mokslo centras yra viena iš pirmųjų tokio tipo institucijų Lenkijoje. Jame galima apžiūrėti šimtus interaktyvių eksponatų, skirtų vaikams, jaunimui ir net suaugusiems. Lankytojai gali atlikti įvairius eksperimentus, rodančius, kaip veikia mus supantis pasaulis. Šio centro tikslas – suprasti įvairių reiškinių esmę, o nepasakoti istorijų apie mokslo pažangą. Koperniko mokslo centras yra vienas didžiausių ir moderniausių Europoje, atidarytas 2010 metais, lapkričio 5 d.

Čia visi stebėjome filmą apie Koperniko mokslą bei jo pažangą. Stebint filmą reikėjo nugalėti baimę, nes įvairūs drakonai, paukščiai, vabzdžiai, palydovai  tarsi skraidė į žiūrovus. Filmas suteikė galimybę įsivaizduoti Koperniko supratimą apie Visatą. Vaikams filmas paliko  fantastišką įspūdį: vieni  išsigandę šaukė, o kiti juokėsi.
Atsisveikinę su Koperniko mokslo centru vykome vakarieniauti.  Po vakarienės vėl grožėjomės naktine Varšuva. Iki pat vėlumos  visi  bendravome, dalinomės patirtais įspūdžiais… Susitvarkėme kuprines ir pasiruošėme kelionei į namus, nors dar laukė kitą dieną visas geras pusdienis Varšuvoje.

Trečioji kelionės diena

Trečios dienos ryte kėlėmės anksti ir išvykome į turgelį bei krautuvėles ieškoti lenkiškų saldainių – lauktuvės. Turgelis kvepėjo gėlėmis bei šviežiomis  ką tik nuskintomis braškių uogomis  iš pietų Lenkijos. Buvo matyti ant prekybinių stalų įvairiausių daržovių: ridikėlių, salotų, svogūnų, česnakų, morkų, šviežių bulvių.

Atokiau prie vieno prekybinio stalelio stovėjo simpatiška senyvo amžiaus prekiautoja, kuri siūlė tvarkingai įpakuotus prieskonius. Mes nusipirkome iš jos prieskonių, o prekiautoja su nuoširdžia šypsena  palinkėjo mums gyventi ilgai su Dievo pagalba. Ir mes palinkėjome jai daug palaimingų metų.  Po to užsukome į netoliese įsikūrusią duonos ir pyragaičių krautuvėlę. Nusipirkome skanios lenkiškos duonos ir grįžome į viešbutį. Papusryčiavę  ir  padėkoję bei atsisveikinę su viešbučio  darbuotojais  sėdome į autobusą ir tęsėme ekskursiją po Varšuvą. Pro autobuso langus stebėjome bažnyčias, tiltus per upę Vyslą, prezidentūrą, seimo rūmus, valstybių ambasadas, net  pamatėme ir savo Lietuvos valstybės ambasadą, kurią palydėjome karštais plojimais.
Autobusas sustojo prie Varšuvos sukilimo muziejaus.

Čia mūsų grupę pasitiko nuoširdus muziejaus gidas. Jis su mumis bendravo apie dvi valandas. Gidas su jauduliu širdyje papasakojo apie Varšuvos sukilimo priežastis, eigą, pasekmes bei reikšmę. Su meile ir patriotiškumu pristatė muziejaus eksponatus bei jų istorijas. Pateikiame gido pasakojimų keletą esminių bruožų:
,,Varšuvos sukilimas – 1944 m. rugpjūčio 1 d.-spalio 2 d. nacių okupuotoje Lenkijos sostinėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas vokiečių valdžiai, pasibaigęs skaudžiu lenkų pralaimėjimu ir visišku Varšuvos suniokojimu. Skaičiuojama, kad sukilimo metu žuvo 150-200 tūkst. lenkų civilių (daugiausia – vokiečių organizuotų masinių žudynių metu), apie 16 tūkst. sukilime dalyvavusių lenkų sukilėlių. Vokiečių kariuomenės nuostoliai buvo daug kartų mažesni.Varšuvos sukilimas ilgus metus vertintas labai prieštaringai. Lenkų sprendimą sukilti kritikuojantys istorikai pirštais bado į milžiniškus nuostolius ir pažymi, jog sukilimo metu Varšuva prarado ištisą jaunų žmonių kartą bei vokiečiams nepadarė jokios apčiuopiamos žalos. Tuo metu kiti išsako nuomonę, jog sukilimas parodė vidinę lenkų jėgą, okupuotų žmonių laisvės troškimą ir didvyriškumą bei gerokai praretino nacių kariuomenės gretas. Kaip ten bebūtų, sukilimas, kaip ir visas II-asis pasaulinis karas, amžiams liks vienu iš skaudžiausių etapų Lenkijos ir visos Europos istorijoje. Minint šio kruvino ir didvyriško mėginimo priešintis okupantams šešiasdešimtmetį, 2004 m. spalio 2 d. duris lankytojams atvėrė Varšuvos sukilimo muziejus.

Varšuvos sukilimo muziejus įsikūręs buvusioje elektros jėgainėje, kadaise elektros energija aprūpindavusioje miesto tramvajų linijas. Iš viso Varšuvos sukilimo muziejus užima 3 tūkst. kvadratinių metrų teritoriją, jame yra beveik 2500 tūkst. eksponatų – ginklai, kariniai rūbai, nuotraukos, knygos, laikraščiai, filmai… Vienas įspūdingiausių eksponatų – bombonešio „B-24 Libertador” kopija. Pasitelkiant modernią audiovizualinę techniką, muziejų lankantiems varšuviečiams ir pigius lėktuvo bilietus įsigijusiems bei į Lenkijos sostinę atskridusiems svečiams tuometinę situaciją stengiamasi papasakoti kuo išsamiau. Galima išgirsti nuosekliai išdėstytą informaciją apie II-ojo pasaulinio karo pradžią, Lenkijos okupaciją, nelegalios komunistinės valdžios Liubline įkūrimą, tarptautinę padėtį ir žiaurų sukilime dalyvavusių Lenkijos karių bei gatvėse išžudytų Varšuvos civilių gyventojų likimą.  Apskritai, Varšuvos sukilimo muziejuje stengtasi sukurti kuo autentiškesnę atmosferą – viduje tvyro prietema, aidi sprogimų garsai, skamba to meto muzika ir girdisi širdies plakimas.’’

Dar viena įdomi atrakcija, kurią teko išbandyti ir mūsų ekskursijos dalyviams – užlipimas į muziejaus bokštą. Iš jo  atsiveria puiki Varšuvos miesto panorama bei vaizdas į Laisvės parką su 156 metrų ilgio atminties siena, ant kurios įamžinta tūkstančių sukilime dalyvavusių ir jo metu žuvusių lenkų kovotojų pavardžių. Originalus ir su šiurpia Lenkijos ir Europos istorijos dalimi supažindinantis muziejus jau spėjo tapti vienu iš turistų pačių lankomiausių Lenkijos sostinės objektų.
Baigę pažintį su muziejaus eksponatais bei  atsisveikinę su gidu, skubėjome į muziejaus salę stebėti  filmo apie Varšuvą  Antrojo pasaulinio karo metais.  Vaizdas liūdnas ir skatinantis susimąstyti  kiekvieną, kokie esame laikini svečiai šioje žemėje, todėl privalėtume gerbti  kiekvieną žmogų, nežiūrint rasės ir tautybės, rodyti didžiulę meilę  kiekvienam Dievo kūriniui, gal tada nebus tokių  tragiškų įvykių šeimose, tautose ir visame pasaulyje.

Tokių minčių vedami vėl skubėjome į autobusą. Autobusas riedėjo jau pažįstamomis Varšuvos gatvėmis link Lazienki parko – ne tik parko.

Lazienki parkas, įkurtas 1918 m., yra didžiausias parkas Varšuvoje, užimantis net 76 hektarus. Pavadinimą, kuris kartais vartojamas ir kaip Lazienki Krolewskie, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „vonių parkas“ arba „karališkosios vonios“. Tai ne tik ramus gamtos kampelis – čia tiek daug istorinių monumentų, čia vyksta įvairūs muzikiniai renginiai, o vasaros metu, ypač sekmadieniais, šios vietos neapleidžia ne tik turistai, bet ir daugelis varšuviečių, norintys ramiai praleisti popietę gamtoje.

Lazienki parkas tokį vardą gavo nuo vonių korpuso, įsikūrusio šioje vietoje. Parko atsiradimas kildinamas iš 17-ojo šimtmečio, kai paskutinis Lenkijos karalius Stanislavas Augustus Poniatovskis i čia įsikūrė vasaros rezidenciją. Lenkijos padalijimo metu Lazienki buvo perimtas į caro rankas, rekonstruotas ir papildytas klasicistiniais paviljonais. 1944 m. gruodį vokiečiai bandė sugriauti Lazienki Rūmus, sugręždami į sienas tūkstančius skylių, kurias ketino užpildyti dinamitu ir viską išsprogdinti. Laimei, to padaryti jie nesuspėjo. Po karo šie rūmai buvo rekonstruoti. Šiandien, be šių rūmų parke yra ir daugiau vertų aplankyti objektų.

Ant Lazienki ežero kranto stovi Romos istorijos įkvėptas amfiteatras, pastatytas apie 1790–1793 m. Jo viršų puošia šešiolika skulptūrų, kurios vaizduoja žymius antikos poetus. Scena, kurią nuo pačio amfiteatro skiria sąsiauris, yra saloje. Ji papuošta dekoracijomis, kurios imituoja Romos Forumo griuvėsius. Nors vasaros metu kartais nemažą šurmulį sukuria aplink beplaukiojančios antys ir gulbės, čia vis dar galima išvysti spektaklius.

Mažieji Baltieji Rūmai

Tai sodo vila, pastatyta apie 1774–1776 m., kurioje gyveno karaliaus Stanislavo Augusto  Poniatovskio mokytoja, o tam tikru laikotarpiu – ir Louis XVIII. Nors Antrojo Pasaulinio Karo metu vokiečiai gerokai apgadino Mažuosius Baltuosius Rūmus, nemaža dalis interjero išliko. Vieni iš įdomesnių eksponatų yra groteskiniai paveikslai, kabantys valgomajame, 18-tojo šimtmečio kinų sienų apmušalai svetainėje, karališkoji lova miegamame ir medžio formos spintelė.

Oranžerijos

Lazienki parke yra netgi dvi oranžerijos – senoji ir naujoji. Senoji, pastatyta pasagos forma apie 1786–1788 m., žavi įspūdingu interjeru. Tai gerai išlaikytas medinis teatras (vienas iš nedaugelio Europoje, išlaikęs originalų 18-ojo šimtmečio dekorą), talpinantis virš 200 žmonių, neįskaičiuojant karališkųjų ložių. Žiūrovų salė, apsupta balkonų, gausiai dekoruota paveikslais. Sienos tarp balkonų, perskirtos kolonomis, išpuoštos moterų skulptūromis, kurios laiko sietynus.

Tuo tarpu naujoji oranžerija yra neoklasikinio stiliaus su eklektiškais elementais, buvo pastatyta 1860 m. norint apsaugoti apelsinmedžių kolekciją. Šį pastatą buvo būtina pastatyta, kadangi Rusijos Caras Aleksandras II, kuris nusipirko vieną didžiausių tropinių augalų kolekciją, negalėjo jų nugabenti į Sankt Peterburgą dėl ten esančių klimato sąlygų. Deja, per pirmąjį pasaulinį karą augalai buvo palikti be priežiūros ir mirtinai sušalo. Šiandien čia rasite tropinį sodą ir restoraną.

Ir dar žiupsnelis žinių

Lazienki parkas čia nesibaigia – be jau išvardintų objektų dar galite aplankyti Dianos šventyklą, dar vadinamą Sibilės šventykla, kuri stovi prie vakarų šiaurinės Lazienki ežero dalies. Taip pat Egiptietiškoje šventykla, kurios tik dalis išgyveno karo padarinius, ją rasite vakarų pietinėje dalyje. Vienas iš populiarių objektų yra ir Myslewice Rūmai, pastatyti Karaliui Stanislaw August Poniatowski.

Pasigrožėję įspūdingu parku, pasidarę fotonuotrauką atminčiai, skubėjome papietauti. Vėl  skaniai bei kaloringai papietavę  ir gavę sausą davinį vakarienei , atsisveikinome su jau ,, savais‘‘ kavinukės šeimininkais, išskubėjome  į paskutinę ekskursijos stotelę – Varšuvos metro.

Metro buvo atidarytas 1995 m su iš viso 11 stočių. Linija dabar turi 17 stočių maždaug 19 kilometrų, ir bus užbaigta su iš viso 21 stotimi iki 2008 m pradžios. Galbūt vienintelė tarp pasaulinių metro sistemų, Varšuvos metro bilietai nėra parduodami savarankiškai transporto kompanijos, bet pašto skyrių ir konfidencialių parduotuvių bei spaudos platintojui; tačiau, bilietų sistema jungia visą Varšuvos visuomeninį transportą, įtraukdama Metro, autobusus, tramvajus ir kai kuriuos priemiestinius traukinius. Papildant vienadienius (ar kasdienius/savaitinius) bilietus, kiekvienas gali taip pat nusipirkti ir elektroninę kortelę, kuri gali būti papildyta 3 mėnesių laikotarpiui, taip pasiūlydama pigesnę alternatyvą vienkartiniams bilietams.

Ekskursijos vadovė p. Barbara kiekvienam išdalino elektronines korteles, kad galėtume patekti į metro aikštelę . Laukti nereikėjo ilgai, tuojau atšvilpė metro , greitai įlipome ir išlipo trečioje Rotušės stotelėje .  Čia mūsų laukė autobusas  ir pasakę:  Ačiū! ir iki pasimatymo Varšuva !- išskubėjome į namus. Niekas nebuvo pavargęs.

Autobuse girdėjosi jaunatviškas juokas, humoras, dainos įvairiomis kalbomis  bei nuoširdi draugystė. Visus lydėjo kantrybė, tolerancija, pagarba.

Apie 1 val. nakties pasiekėme gimtąjį Pasvalį. Čia jau mūsų laukė artimieji. Padėkoję visiems už prasmingą bičiulystę atsisveikinome su savo draugais, pažadėję ir toliau dalintis savo gerąja patirtimi bei nuoširdžiai draugauti.

Visi ekskursijos dalyviai esame dėkingi gerb. p. Annai Pilarczyk – Palaitis – Lenkijos Instituto Lietuvoje projekto ,,Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu‘‘ koordinatorei   bei jos kolegei- ekskursijos vadovei – Barbarai Orszewskai  ir Lenkijos institutui už puikų  įvertinimą,  rūpestį  ir globą, už turiningą – pažintinę ekskursiją į Lenkijos sostinę – Varšuvą bei kelionės apmokėtas visas  lėšas.  Džiugu, kad tokie projektai skatina jaunimą plačiau domėtis savo valstybės istoriniais įvykiais, ieškoti šių įvykių sąsajų tarp atskirų tautų bei  Europos ir pasaulio valstybių. Tokia bendrystė  moko visus tikėjimo, pagarbos, supratimo, kūrybiškumo. Ačiū.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Gegužės mėnuo – pats nuostabiausias laikmetis, kada gražiausiais žiedais pražysta gamta, vaiskia žaluma pasipuošia laukai, sodai, miškai, miškeliai. Girdėti  nepakartojama gamtos muzika, kurios harmonijai nereikalingas bet koks žmogaus įsikišimas.  Viso pasaulio dirigentas yra Visagalis Viešpats. Jo pagalba Atgimimo šventė vyksta ir žmonių sielose.

Gegužės mėnuo yra  skirtas dviem motinom – žemės ir dangiškajai – Švč. Mergelei Marijai. Tai  visą mėnesį garbinome Mariją, pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį nusilenkėm mamoms – motinoms – močiutėms.

Giedodami  litaniją – į Švč. Mergelę Mariją kreipėmės pačiais gražiausiais žodžiais - ,,Šventoji Dievo Gimdytoja‘‘, ,,Motina Kristaus‘‘, ,,Motina Bažnyčios‘‘, ,,Motina geroji  patarėja‘‘, ,,Teisybės paveiksle‘‘, ,,Aušros žvaigžde‘‘, ,,Ligonių sveikata‘‘, ,,Nusidėjėlių gynėja‘‘, ,,Karaliene kankinių‘‘, ,,Karaliene šventojo rožančiaus‘‘, ,,Karaliene šeimos‘‘, ,,Karaliene taikos‘‘.  Skambėjo lūpose pačios gražiausios giesmės ,,Sveika Marija, o Motin Dievo‘‘, ,,Dangaus Karaliene‘‘, ,,O Marija Motinėle‘‘, ,,Marija Motina Geroji‘‘.

Marijos mėnesį mes džiaugiamės jos išaukštinimu, jai suteiktomis malonėmis  ir dėkojome Viešpačiui, kad mums davė tokią Motiną.

Gegužės mėnesį Bažnyčia pakvietė visus katalikus kas vakarą rinktis į parapijų bažnyčias, prie sodybose, laukuose, pakelėse stovinčių koplytėlių, prie namuose papuoštų Švč. Mergelės Marijos altorėlių, kaimo seklyčiose, ar net savo namuose  gegužinėms pamaldoms, liaudyje dar vadinamoms - mojavomis.

Gegužinių pamaldų ištakos

Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei turi labai senas religines ištakas.

Jau XII amžiuje užtinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau – Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba Švč. Mergelės Marijos litaniją ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.

Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai apie XIX a.  ir ne sostinėje Vilniuje, kaip būdavo kitais atvejais, bet įkurtoje Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje. Jau XIX a. pabaigoje gegužinių pamaldų tradicijos atkeliavo ir į Pasvalio kraštą.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės.
Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos mojavos ypatingos tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama.

Graži ir prasminga tradicija

Gegužinių pamaldų tradicija daugelyje Lietuvos vietų taip pat ir Pasvalio krašte atgijo prasidėjus Atgimimui (1987 m.). Gražu ir prasminga, jog ši tradicija šiandien plinta ne tik kaimuose – giedoti būreliais renkasi ir miesto gyventojai, menantys savo jaunystės laikų puošnias ir skambias mojavas. Džiugu, kad šios tradicijos kasmet atgaivinamos  ir plečiamos visose dekanato parapijose. Pasvalio katalikės moterys bei Gyvojo Rožinio maldininkai jau keletas metų domisi gegužinių pamaldų papročiais ir tradicijomis. Aplanko kaimo gegužines pamaldas ir kartu pasimeldžia bei pabendrauja su tikinčiaisiais. Šias metais Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio dvasinis vadovas kun. Miroslav Anuškevič pateikė idėją aplankyti parapijų gegužines pamaldas kartu su jaunimu, domėtis šių pamaldų papročiais , tradicijomis. Išvykas nutarėme organizuoti  po dekanato Jaunimo dienų.

Kun. Miroslav ir jaunieji maldininkai, Gyvojo Rožinio maldininkės kartu su Pasvalio Katalikėmis moterimis aplankėme keletą parapijų bei kaimų. Visur mus pasitiko nuoširdūs parapijų klebonai, maldininkės bei maldininkai, gražiai papuošti altorėliai, mojavinių pamaldų Švč. Mergelės Marijos paveikslai. Nepaprastą šventiškumą lydėjo rūpestingumas, meilė, tyrumas, ramybė. Marijos altorius puošė baltutėlės – nėriniuotos staltiesės. Altoriai buvo išdabinti vienur mirtų, kitur tujų net rūtų vainikas bei bijūnų, tulpių, pinavijų, jazminų puokštėmis.

Svečiuojamės Krinčino parapijoje

Pirmiausia mes aplankėme Krinčino Šv. apašt. Petro ir Povilo parapiją. Prie bažnyčios mus pasitiko šios parapijos klebonas Algirdas Petkūnas, Gyvojo Rožinio būrelio vadovė Kazytė Uogelienė bei parapijiečiai. Gegužinės pamaldos prasidėjo Švč. Mergelės litanija, pabaigoje suskambo giesmė Marijai. Pasibaigus pamaldoms šventoriuje dar aplankėme mirusiųjų kunigų kapus bei pagerbę artimuosius ir pažįstamus Krinčino kapinėse, pasukome Ličiūnų kaimo link. Pasiekus šį kaimą sutikome pasipuošusią dviratininkę su gėlių puokšte rankoje. Ji skubėjo į gegužines pamaldas. Kaimo viduryje prie klėtelės jau  laukė svečių kaimo bendruomenės pirmininkė Joana Kairienė ir jos vyras Algimantas.

Pasisveikinus buvome pakviesti į klėtelę, kurioje ryškia šviesa spindėjo Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Klėtelėje jau buvo susirinkę kaimo maldininkai, priešakyje su Krinčino parapijos klebonu Algimantu Petkūnu. Čia buvo galima pamatyti įvairaus amžiaus tikinčiųjų, net ir jaunimo. Pamaldas Švč. Mergelės Marijos litanija pradėjo klebonas A. Petkūnas. Pabaigoje suskambo giesmė Mergelei Marijai. Po to pamaldų vedimą tęsė maldininkė Joana su savo šeima. Buvo kalbami poteriai „Tėve mūsų‘‘, „Sveika, Marija‘‘.  Maldininkai sukalbėjo maldą Šv. Teresėlei. Kaip paaiškino šeimininkas Algimantas Kairys, kai Šv. Teresėlės relikvijos keliavo į Gulbinėnų parapiją per atsitiktinumą aplankė ir Ličiūnų kaimą. Todėl tikintieji niekada nepamiršta sukalbėti padėkos maldos Šv. Teresėlei. Visi nuoširdžiai pasimeldė ir už iškeliavusius į Amžinybę. Kaimo maldininkai atsiprašė už savo dienos paklydimus, šlovino Viešpatį, dėkojo Švč. Mergelei Marijai už suteiktas malones bei meldė visiems ramios ir palaimingos nakties.

Po pamaldų dar ilgai sėdėjome kartu su parapijos klebonu klėtelėje prie mėtomis garuojančio arbatos puodelio, kvepiančios kaimiškos duonos riekės bei skanaus sūrio, kumpio sumuštino. Dar ilgai dalinomės prisiminimais apie gegužinių pamaldų papročius, tradicijas praeityje ir dabartyje. Kaip pasakojo Joana Kairienė, net ir sovietiniais laikais šiame kaime vykdavo pamaldos, tik kitoje vietoje. Šią klėtelę kaimo bendruomenei padovanojo a. a. Agatytė Indrišėnaitė. Maldininkė Agatytė tik paprašė, kad čia visuomet būtų organizuojamos kaimo gegužinės pamaldos. Šią klėtelę jau apie dešimt metų prižiūri Joana ir Algimantas Kairiai, o jiems padeda visa kaimo bendruomenė. Kaip pasakojo klėtelės šeimininkai, vasara klėtelėje bei jos kieme vyksta bendruomenės susibūrimai, šventės. Net galvojama įprasminti birželinių pamaldų tradicijas.

Klėtelėje matėme nuotraukų, kurio atspindėjo vysk. Jonui Kaunecko tėviškę, artimuosius, kunigystės ir vyskupystės metus, šio kaimo  žmonių istorijas bei jų gyvenimus. Padėkoję už puoselėjamas gražias kaimo tradicijas ir palinkėję palaimingo gyvenimo, jau saulelei einant vakarop, grįžome į Pasvalį.

Aplankėme Daujėnų parapiją

Per kitas dienas aplankėme Daujėnų Švč. Jėzaus vardo pararapiją bei Girsūdų kaimą.  Prieš gegužines pamaldas aplankę stebuklingą šaltinėlį ir pagarbinę Švč. Mergelę Mariją išskubėjome į bažnyčią. Mus pasitiko Gyvojo Rožinio būrelio vadovas Alfonsas Prakaitis, jo pagalbininkė Genutė bei kiti maldininkai. Pamaldas vedė maldininkai Alfonsas Prakaitis bei Petras Karoblis. Visi giedojome Švč. Mergelės Marijos litaniją. Pabaigoje pašlovinome Mariją giesme. Pabendravę su Daujėnų tikinčiaisiais aplankėme Daujėnų kapines ir pasukome į Girsūdus. Sustojome prie kaimo sodybos. Čia mus pasitiko jos šeimininkai: Pranas ir Anėlė Bedaliai bei Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio vadovės pavaduotoja Aldutė Banelienė, kurie pakvietė į išpuoštą šventovę – gegužės Švč. Mergelei Marijai. Pamaldas vedė maldininkas iš Girsūdų – Jonas Vadapalas. Skambėjo litaniją ir giesmė Marijai. Buvo nepamiršta sukalbėti  poterių bei pasimelsti už mirusiuosius. Baigiantis pamaldoms dar buvo sugiedota giesmė „Dangaus Karalienė‘‘.  Po gegužinių pamaldų dar klausimės pasakojimų apie gegužinių pamaldų papročius ir tradicijas Daujėnų parapijoje – Girsūdų kaime. Vaišinomės ir dainavome įvairias lietuvių liaudies dainas: ,,Tykus vakars“, ,,Anoj pusėj Dunojėlio‘‘, ,,Neišeik neišeik tu iš sodžiaus‘‘, ,,Balnokit broliai žirgus‘‘, ,,Ar aš tau sese nesakiau‘‘.

Lydimi dvasinės atgaivos ir gražių prisiminimų grįžome į Pasvalį.

Gegužinės pamaldos Tetirvinų kaime

Dar teko apsilankyti Tetirvinų kaimo gegužinėse pamaldose, kurios vyksta bendruomenės namuose. Šių pamaldų eiga jau daug metų rūpinasi buvusi ilgalaikė Skrebotiškio Švč. Jėzaus širdies parapijos Gyvojo Rožinio būrelio vadovė Verutė Vasiliauskienė, Pasvalio Katalikių draugijos narė Danutė Špokevičienė bei kitos šio kaimo maldininkės. Išradingai įrengtas altorėlis, nupinti vainikai, papuošta gėlėmis. Žinoma nepamiršta pačių svarbiausių dalykų – Švč. Mergelės paveikslo bei žvakių.  Nuolat šio kaimo maldininkes aplanko Skrebotiškio parapijos kun. Raimondas Simonavičius.

Gegužinės pamaldos Talkonyse

Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkus buvo galima sutikti gegužinėse pamaldose – Talkonyse – kankinio kunigo Alfonso Lipniūno tėviškėje.

Šv. Mišios ir pamaldos senelių namuose

Gyvojo Rožinio maldininkės kartu su Marijos legiono sesėmis dalyvavo šv. Mišiose bei gegužinėse pamaldose Pasvalio senelių namuose. Mišias aukojo bei gegužines pamaldas vedė parapijos klebonas Albertas Kasperavičius. Jam koncelebravo  kun. Miroslav Anuškevič bei jaunasis klierikas.

Gyvojo Rožinio maldininkių prisiminimai

Apie gegužinių pamaldų papročius ir tradicijas Gyvojo Rožinio maldininkai bei maldininkės dalinosi po Gyvojo Rožinio Mišių bei katechezės agapės metu. Gydytoja Adėlė pasakojo apie savo vaikystęs nuostabius gegužės vakarus, ievų, jazminų žydėjimą. Visi aplinkiniai gyventojai Dievo ir Marijos kviečiami rinkdavosi į artimiausią pirkią melstis. Gydytojos atmintyje dar iki šiol išliko ant altoriaus degančios žvakes, kurios tarsi atspindi Dievo duotą žmogui gyvenimą šioje žemėje.

Visus sujaudino tremtinių Marijos ir Genutės pasakojimas. Marytė su savo šeimos nariais buvo ištremta į Sibirą 1941 m. birželyje. Tai buvo pats baisiausias trėmimas. Bet ir tremtyje lietuviai nepamiršo gegužinių pamaldų. Gegužės mėnesį visi susirinkdavo į vieną baraką ir melsdavosi, net skambėdavo lietuviškos dainos bei armonikos melodijos. Kartais prižiūrėtojai bardavosi, gąsdindavo įvairiomis  bausmėmis, o kartais nesakydavo nieko. Tremtyje ne visi turėjo rožančius, todėl tekdavo pasidaryti juos iš duonos. Tik malda išgelbėjo iš Sibiro baisybių ir suteikė galimybę vėl sugrįžti į savo gimtinę. O Genutę ir jos šeimą su kitais pasvaliečiais ištrėmė 1948 m. gegužės 22 d. Tai vakare iš gyvulinių traukinio vagonų girdėjosi Švč. Mergelės litanija, giesmės Mergelei Marijai. Tremtiniai buvo stiprūs savo dvasia, nes juos už rankos laikė Viešpats ir globojo Marija. Tai padėjo nugalėti Sibiro šaltį ir badą, iškentėti patyčias. Apsaugojo nuo visokių nelaimių ir net mirties. Tik tikėjimas leido vėl visiems laimingai sugrįžti į savo gimtąjį kraštą.

Maldininkei Aurelijai atmintyje išliko giesmių melodijos.

Maldininkės Genutė ir Danutė pasakojo, kad į gegužines pamaldas rinkdavosi visi kaimo gyventojai niekieno nevaromi. Šeštadieniais po pamaldų visuomet vykdavo linksmybės. Užgrodavo armonika ir jaunimas eidavo šokti, o senesni tiesiog stebėdavo šokančius, šnekučiuodavosi. Kartais į namus grįždavo jau paryčiui.

Maldininkė Aleksandra pasakojo, kad į gegužines pamaldas kaip ir dabar visi rinkdavosi į parapijos bažnyčią, kai užbaigdavo visus dienos darbus.

Maldininkė iš Saudogalės kaimo, pasidžiaugė kad iki dabar kaime vyksta gegužinės pamaldos.

Kaip akimirka prabėgo pilna grožio ir visokiausių prisiminimų kupina gegužė.

Ačiū, kad saugome papročius ir tradicijas

Dar nepasisvečiavome Talačkonių, Meškalaukio, Nakiškių, Dagių, Mikoliškio, Saudogalės, Raubonių ir kituose kaimuose bei parapijose. Tad galbūt jas aplankysime kitais metais,  jei Dievulis duos įkvėpimo ir jėgų.  Ačiū, kad saugome savo parapijų, bendruomenių papročius ir tradicijas bei perduodame jaunimui. Tai padeda mums stiprėti dvasiškai ir nepamiršti savo gyvenamosios vietovės istorijos svarbiausių ištakų bei dabarties.

Vlada Čirvinskienė

Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkai birželyje ne tik dalyvavo birželinėse pamaldose, giedojo Švč. Jėzaus širdies litaniją bei giesmę ,,Iš šios žemelės, ašarų klonio‘‘ , bet padėjo ruoštis ir patys dalyvavo parapijų atlaidų iškilmėse. O taip pat nepamiršo pasveikinti savo dvasinio vadovo kun. Miroslav Anuškevič, su kunigystės 10 –ties metų jubiliejumi. Iškilmės vyko Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje. Į šv. Mišias , kurias aukojo Pasvalio dekanato kunigai, susirinko daug pasvaliečių bei gyvojo rožinio maldininkų , net iš Saločių, Krinčino, Daujėnų bei kitų iš tolimesnių dekanato parapijų.
Homilija sakė Biržų Šv. Jono Krikštytojo klebonas kun. Algis Neverauskas, kuris daug dėmesio skyrė kunigystės pašaukimui. Klebonas kalbėjo, kad kunigo kelias yra ne rožėmis klotas, bet reikalaujantis daug įvairių išbandymų, tvirtos dvasinės ir fizinės stiprybės, o svarbiausia gilaus pasišventimo. Baigdamas homilija klebonas pasakė, kad būti kunigu – tai yra garbinga misija šioje žemėje. Juk ją visuomet stiprina meilė, nuolankumas ir ištikimybė Dievui. Klebonas Algis Neverauskas pasveikino kun. Miroslav su kunigystės jubiliejumi ir palinkėjo Viešpaties malonių bei kantrybės skleidžiant krikščioniškas vertybes tikinčiųjų tarpe.
Sveikindami savo dvasios vadovą gyvojo rožinio maldininkai dėkojo už nuoširdumą, toleranciją, geranorišką bendravimą su kiekvienu, už prasmingas ir pamokančias katechezes. Palinkėjome kun. Miroslav visuomet būti neužgęstančiu Dievo ir Švč. Mergelės Marijos spindulėliu.
Šia proga rodydami pagarbą ir mielaširdystę papuošėme šventorių. Iš jazminų, pinavijų ir lauko gėlių žiedų Išdėliojome jubiliejinius skaičius bei užrašėme žodžius ,, Ave Marija‘‘ (,, Sveika Marija‘‘ ).
Gyvojo rožinio šv. Mišios
Birželio pabaigoje dekanato Gyvojo rožinio maldininkai anksti ryte , apie 7 val., skubėjo į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią kalbėti IV dalies ,, Garbės slėpinius‘‘. Čia atvyko būrelis maldininkų iš Daujėnų, Krinčino, Saločių, Skrebotiškio, Pušaloto parapijų bei daugelis pasvaliečių. Šv. Mišias aukojo kun. Miroslav Anuškevič. Meldėmės, kad atostogaujantys nepamirštų Dievo įstatymų bei už gyvus ir mirusius gyvojo rožinio maldininkus. Šv. Mišių pradžioje suskambo giesmė,, Su galinga rožančius malda‘‘.
Šv. Mišiose visus lydėjo gili malda ir tvirtėjanti jungtis Viešpačiu ir Švč. Mergelei Marijai .
Katachezė ,, Pirmųjų krikščionių šv. Mišios‘‘
Pasibaigus Šv. Mišioms bažnyčioje įvyko Šeimos metams skirta septintoji katechezė ,, Pirmųjų krikščionių šv. Mišios‘‘. Ją vedė kun. Miroslav. Pradžioje jis plačiu paaiškino sąvokos – Mišios reikšmę. Kunigas kalbėjo , kad Mišios ( lot. missus – siuntimas) arba Eucharistija – tai svarbiausia katalikų ir stačiatikių apeiga, kurios metu Dievui aukojami duona ir vynas virsta JĖZAUS KRISTAUS Kūnu ir Krauju. Mišias įsteigė Kristus per Paskutinę vakarienę ir jas švęsti įpareigojo apaštalus bei jų įpėdinius vyskupus ir kunigus. Pagal krikščionybės tradicija Šv. Mišių metu atnašaujama vienkartinė Kristaus auka sakramentiniu būdu. Po to kun. Miroslav savo katechezėje daugiau palietė ir trumpai apibūdino šv.Mišias, kurios buvo laikomos I a. Jas laikė lotynų kalba. Kunigas laikydavo šv. Mišias , atsisukęs į žmonės. Pirmieji apaštalai aukojo šv.Mišias su kasdieniniais rūbais, tik valdant Konstantinui Didžiajam ( apie 280 – 337 ), kunigai pradeda nešioti rūbus , skirtus specialiai šv. Mišioms. Jie buvo iškilmingi, panašūs į imperatorių šventinius rūbus. Ia. per Velykų vakarienę laimindavo duoną ir vyną, taip laimino ir Viešpats per paskutinę vakarienę. Todėl ir dabar per Šv. Mišias turime duoną ir vyną . Ar valgome, ar miegame viską darykime Viešpaties šlovei – sakydavo pirmieji krikščionys. I a. jau vykdavo agapės. Agapės metu visi krikščionys atsinešę maistą , dalindavosi su kitais. Turtingesnis atsinešdavo maisto daugiau, neturtingas mažiau. Iš pradžių agapės vykdavo kartu su Eucharistija, tik vėliau, kada į krikščionių gretas įsijungė daugiau pagonių, kad išlaikyti ramybę Mišių eigoje – agapė atskiriama nuo Eucharistijos.
Šv. Sakramentas pirmaisiais amžiais – tai Kristaus tikras kūnas ir kraujas bei Jėzaus auka. Tik XVI a. katalikų Bažnyčia pradėjo pabrėžti, kad yra nekruvinoji Kristaus auka.
Šv. Mišios perkelia į tą įvykių vietą, į didįjį penktadienį, kada buvo Jėzus Kristus nukryžiuotas. Kai kunigas pakelia Ostija, reikia prisiminti Viešpatį, kuris miršta ant kryžiaus.
I a. pasauliečiai jau nešdavo Jėzaus kūną Šv. Sakramentą – Komuniją vergams. Ligoniams, kaliniams, kurie negalėjo dalyvauti Šv. Mišiose. Ir dabar pasauliečiai, gavę iš vyskupo leidimą , gali ir neša Komuniją ligoniams. Tai būdinga didesniuose miestuose, kur kunigai negali suspėti to padaryti.
Kunigas kalbėjo ir apie tai , kad pirmieji krikščionys , jau Konstantino laikais , kada buvo leista viešai propaguoti tikėjimą, šv. Mišios buvo laikomos pas žmonės namuose. Net rinkdavosi melstis ant kankinių kapų. Kapinėse aukodavo Šv. Mišias, jos buvo aukojamos jau sekmadienį.
Pasibaigus katechezei kun. Miroslav atsakinėjo į įvairius maldininkų klausimus bei paskelbė liepos mėnesio katechezės temą ,, Bažnyčių architektūros simbolika‘‘.
Rinkomės į špitolės salę- agapei
Visi sukalbėję maldą Švč. Mergelei Marijai ir pagarbinę Jėzų Kristų mūsų Viešpatį
rinkomės į špitolės salę – agapei. Mūsų visų jau laukė maldininkė Rūta. Stalai buvo uždengti lininėmis staltiesėmis. Ant stalo šalia degančios žvakės kvepėjo maldininkės Aleksytės suskinta jazminų puokštė. Sukalbėjus maldą prieš valgį ir kun. Miroslav palaiminus stalą prasidėjo agapė. Maldininkai vaišinosi įvairiais sumuštiniais, vaisiais, saldumynais. Gaivinosi garuojančia žolelių arbata bei kava. Visiems buvo smagu bendrauti, dalintis Gerąja naujiena. Agapės metu vyko diskusijos dėl pasirengimo jubiliejiniam Gyvojo Rožinio kongresui, kuri įvyks rugpjūčio 3 d Panevėžyje.. Po to kiekviena maldininkė pristatė savo rožančius ir papasakojo trumpas jų istorijas.
Pasakojome savo rožančių istorijas
Pirmiausia buvo pateiktas pasakojimas kada ir iš kur atsirado rožančius. Manoma , kad krikščionybėje rožančiai pasirodė IV a., kai šv. Pachomas (292 -346 m. Egipto vienuolis, kilęs iš Tėbų ) įsteigė pirmąjį vienuolyną. Kad neraštingi jo mokiniai ir pasekėjai ( kokių buvo dauguma ) kasdien sukalbėtų nustatytą skaičių maldų ir neapsiriktų, kiek kartų nusilenkti aukščiausiajam, jis sugalvojo panaudoti virvę, suraišiotą į tam tikrą skaičių mazgų. Tai buvo pirmasis krikščionių rožančius. Tokiu naudojasi ir katalikų ,ir provoslavų vienuoliai.
Rožančius uždaras karoliukų vėrinys kalbamoms maldoms skaičiuoti ir medituoti.
Tai viena iš Bažnyčios sakramentalijų. Rožinį sudaro 150 arba 50 karoliukų, suvertų į vainikėlį, prie kurio dar kabinamas kryželis su 3 mažesniais ir 2 didesniais karoliukais.
Įdomu, kad Europos kalbose rožančius vadinamas žodžiu, reiškiančiu ,, rožių vainikas‘‘ ( lot. rosarium. It.rosario ir t,t. ). Rožinio malda apmąstomi svarbiausi Jėzaus ir Marijos gyvenimo epizodai.
Maldininkė Genutė iš Pasvalio papasakojo, kad rožančių padarė brolis Antanas, kuri šio amato išmokė kun. kan. Kazimieras Krikščiūnas, nes jis pats darė rožančius, rišo maldaknyges. Labai saugo šią brolio vertingą dovaną.
Maldininkė Vandai iš Pasvalio rožančių suvėrė mama. Rožančiaus karoliukai didesni, kad geriau būtų varstyti, kalbant maldą. Už tai mamai yra labai dėkinga.
Maldininkė Joana iš Pasvalio savo rožančių pakabino ant mirusios motinos rankų. Kartais, kai pamiršdavo vaikystėje sukalbėti rožinio maldą, tai mama visuomet nuoširdžiai patardavo, kad nereikia pamiršti rožančiaus, jeigu nori patekti į dangų. Nuo Dievo pasislėpti negalima – sakydavo mama. Tai dabar visuomet nepamiršta sukalbėti savo rožančius slėpinio – pasakė Joana.
Gydytoja Adėlė iš Pasvalio papasakojo, kad meilė rožančiui vėl suspindėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Savo gintarinį rožančių labai saugo , nes tai yra kun. Vlado dovana, kuris yra kilęs iš Pasvalio krašto.
Gyvojo rožinio būrelio vadovė Albina iš Skrebotiškio pristatydama savo rožančiaus istoriją pasakojo, kai mokėsi Pasvalyje, dažnai ateidavo kalbėti rožinio maldos į Pasvalio bažnyčią. Mama jai sakydavo, kad nebūtų taip, kad bažnyčia arti, o Dievas toli. Tačiau taip neįvyko ir dabar nuoširdžiai draugauja su rožančiumi bei jo malda.
Maldininkė Salomėja iš Pasvalio parodė savo rožančių. Jam 150 metų. Tai šeimos relikvija. Vieną kartą šį rožančių ir seną knygą norėjo padovanoti muziejui. Tačiau draugė patarė, kad knygą kaip ir knygą gali padovanoti muziejui, bet rožančių dar pasilik. Dabar jis man pats mylimiausias . Ji vadinu – naktiniu, nes karoliukai tokie dideli, kad ir naktį nepaklysi maldoje. Rožančius yra labai stiprus ir ištikimiausias draugas.
Dar Salomėja papasakojo kito rožančiaus su relikvija istoriją. Rožančiui 30 metų. Ji padovanojo tetulytė- krikšto mama. Šį rožančių taip pat labai saugo. Salomėja, net pašmaikštavo, kad kiekvieno švarko kišenėje galima rasti daugiausia dovanotą ar atlaidų bei piligriminės kelionės metu pirkta ir žinoma pašventinta rožančius. Tai apsauga nuo užmaršties .
Maldininkė Julija iš Pasvalio pasakojo, kad visas gyvenimas prabėgo prie bažnyčios. Pumpėnuose – 6 metai, Pasvalyje – 60 metų. Iš viso 66 metai. Tiek metų ir rožančiui, net ir daugiau. Gintarinis ir labai senas. Buvo nutrūkęs kryželis, bet sutvarkė. Visuomet laikau rožančių švarko kišenėje. Nesiskiriu su rožančiumi nei dieną, nei naktį. Jis mane lydi ir džiaugsme , ir varge.
Gyvojo rožinio būrelio vadovė Marytė iš Pušaloto pristatydama savo rožančių , pasakė, kad tai kunigo Petro Baniulio dovana, kuris pastatė bažnyčią Truskavoje. Jį saugo kaip brangią dovaną.
Krinčino gyvojo rožinio vadovė Kazytė savo rožančių pirko Šiluvoje. Namuose dar saugo vaikystėje, kunigo dovanotą gitarinį rožančių.
Maldininkei Aleksei iš Pasvalio rožančių padovanojo maldininkė Julytė. Dar parodė kun. Alfonso Jančiaus bei kun. Stasio Kazėno padovanotus rožančius.
Maldininkė Aldutė iš Daujėnų pristatė baltų perlų rožančių iš Jeruzalės.
Kun. Miroslav pristatydamas savo rožančiaus istoriją, pasakė, kad jį visuomet turi sutanos kišenėje. Jeigu prie klausyklos nėra žmonių, tada kalba rožančiaus maldą. Brangiausia dovana gauta iš popiežiaus Benedikto XVI – rožančius yra saugomas pas mamą.
Buvo išklausytos ir kitų maldininkų papasakotos rožančių istorijos.
Dar pabendravę ir padėkoję Viešpačiui ir Švč. Mergelei Marijai už džiaugsmingai praleistą laiką išskubėjome į namus.
Ši diena dar labiau suartino mus maldoje bei paskatino pasakoti ir užrašyti pamokančias paprastas, o kartais ir nepaprastas tikėjimo tiesas.

Nuotraukoje – prie vienuolyno įkūrėjos Marijos Rusteikaitės paveikslo. Sesė vienuolė Joana

Pasvalio dekanato Gyvojo rožinio maldininkai kartu su visa katalikiška bendruomene prasmingai švenčia Pašvęstojo gyvenimo metus.

Kvietimas dalyvauti Šv. Mišių aukoje

 Kiekvieną mėnesį   gyvojo rožinio maldininkaikviečiami Į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią, dalyvauti  Šv. Mišių aukoje.  Anksti rytą , ruošdamiesi Eucharistijos šventimui suklumpame  rožinio maldai, kalbame gailestingumo vainikėlį , bei gailestingumo litaniją. Taip pat nepamirštame sukalbėti Viešpaties Angelo maldos  už iškeliavusius į amžinybę kunigus, vienuolius ir  vienuoles bei gyvojo rožinio narius.  Nuskambėjus giesmei ,, Su galinga  rožančiaus malda‘‘ visi susikaupiame  Šv. Mišių aukai.  Po šv. Mišių gyvojo rožinio maldininkai neskuba iš bažnyčios , nes visuomet  klausomės katechezių , kurios yra skirtos  Pašvęstojo gyvenimo metams.  Jų metu kalbama apie pašvęstojo gyvenimo prasmę, vienuolynų  steigimusi istorijas, vienuolių ordinus, veiklos kryptys, žiūrime kino filmus apie vienuolių gyvenimą.  Katechezių metu maldininkai aktyviai dalyvauja diskusijose.  Nuoširdi  bendrystė bei pokalbiai  tęsiasi, net agapės metu. Kiekvienas  , atvykęs gyvojo rožinio maldininkas gali papasakoti apie  veiklą  savo parapijose, pasidalinti Gerąja naujiena.Net, kaip pagal popiežių Pranciškų , papasakoti savo kasdienišką istoriją.  Maldininko ištartas žodis,  yra laukiamas, pamokantis, o svarbiausia gerbtinas.Malonu, kad  kiekvieną kartą  galima išvysti  gausų  maldininkų būrį iš Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos  bei maldininkų grupeles  išDaujėnųŠvč. Jėzaus vardo, Joniškėlio Švč. Trejybės, KyburiųŠvč. Mergelės Marijos Angeliškosios, Krinčino Šv. Apaštalo Petro ir Povilo, Saločių Šv. Juozapo , SkrebotiškioŠvč. Jėzaus širdies,  bei kitų parapijų.

Už šv. Mišių auką , katechezes bei visapusišką  globą  esame dėkingi Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo klebonui  Albertui Kasperavičiui , kun. Feliksui Čiškauskui, o ypač  Pasvalio dekanato gyvojo rožinio dvasiniam vadovui kun. MiroslavAnuškevič.

Išvyka į Panevėžį

Prieš pat Šventosios Dvasios nužengimo iškilmes ( Sekmines ) grupelė Pasvalio dekanato gyvojo rožinio maldininkų  išvykome  į  kelionę , tikslu aplankyti Panevėžio moterų vienuolynus bei artimiau pabendrauti bei išgirsti pasidalijimą apie vienuoliško kelio pasirinkimo prasmę.

 Diena buvo tikrai pavasariška ir šilta. Mus aplink  supo  labai graži lietuviško krašto gamta – žaliuojantys miškai bei laukai, pakelėse savo šakelėmis mojantys berželiai . žydinčių pienių pievos, savo žiedeliais besipuikuojančių alyvų krūmai,  darželiai pasipuošę įvairiaspalvėmis tulpėmis.

 Dievo apvaizdos kongregacijos vienuolyno aplankymas

Autobusiukas sustojo prie Panevėžio  Šv. Apaštalų  Petro ir Povilo parapijos  bažnyčios. Išlipę , pasukome prie Dievo apvaizdos vienuolyno.  Mes sustojome prie erdvaus, spindinčio pastato. Paskambinome  į duris.  Mus pasitiko sesės vienuolės.   Sesės vienuolės visus pakvietė į ekskursiją po vienuolyną. Pirmiausia sustojome  prie vienuolyno įkūrėjos Marijos Rusteikaitės portreto.  Sesės  vienuolė Agnietė  papasakojo šio vienuolyno istorija .  Susipažinome su vienuolyno kambarių paskirtimi, aplankėme valgyklą, biblioteką bei koplyčią.  Visi  privalėjome laikytis vienuolyno taisyklių. Negalėjome vaikščioti visais  vienuolyno  koridoriais , reikėjo palaikyti ramybę,  nes ant durų buvo galima pamatyti užrašą  ,, Klauzūra – praėjimo nėra‘‘.  Po  ekskursijos   susirinkome  į svečių kambarį. Čia  prisiminėme sesę vienuolę  Loretą, kurios gimtinė  Daujėnų parapiją, Pasvalio dekanatas.  Sesė Loreta  šiuo metu yra išvykusi tęsti savo vienuoliškos misijos į Uteną. Sesė Loreta  visuomet pasidomi  apie Pasvalio  dekanato gyvojo rožinio maldininkų veiklą.  S. Loreta pateikia daug  tinkamų bei naudingų  patarimų .  Po to  Sesė  Agnietė išsamiai   atsakinėjo į mūsų pateiktus  klausimus: ,, Kaip atpažinti savo pašaukimą? Kokiam reikia būti , kad taptum vienuoliu? Ką reiškia įžadai? Ką veikia vienuoliai? Koks šio vienuolyno uždavinys pašvęstojo gyvenimo metais? . Į klausimą ,, Popiežius Pranciškus laiške Pašvęstojo gyvenimo metų proga  ,, Laukiu, kad pažadintumėte pasaulį‘‘ rašė ,, Kur vienuoliai, ten džiaugsmas‘‘ sesė vienuolė Agnietė  atsakė, kad popiežius Pranciškus čia kalba ne apie išorinį, o apie vidinį  džiaugsmą . Tai kvietimas  daugiau  pajusti Dievo malonę, pripildyti savo širdis bei sielas vidiniu gėriu bei skleisti  visa tai į savo bei pasauliečių  aplinkoje. Sesė Agnietė pokalbio pabaigoje su šypsena veide pasakė, mielieji, visuomet prisiminkite, kad kartais  krikščioniui nors būna ir blogai, bet viskas išeina į gerą  . Palinkėjo  mums, o ypač jaunimui  gilintis į tikėjimą – dora, pasiaukojimu bei ištverme.

Padėkodami už šiltą priėmimą KyburiųŠvč. Mergelės Marijos Angeliškosios parapijos ansamblis parodė programą, kurį buvo skirtą Viešpačiui, Švč. Mergelei Marijai. Sesės vienuolės visiems atminčiai įteikė Švč. Trejybės paveikslėlius.

 Susitikimas su Marijos tarnaitėmis –   sesėmis vienuolėmis

 Jau atsisveikinus su Dievo apvaizdos sesėmis vienuolėmis, sulaukėme malonaus skambučio iš Švč. Nekaltosios M. Marijos tarnaičių kongregacijos  vienuolyno . Sesės vienuolės pasakė kad jos mūsų labai  laukia,  nes tuojau vienuolyno koplyčioje, prasidės gegužinės pamaldos.   Sėdome į autobusą ir labai greitai pasiekėme Sodų g. 10. Prievienuolynodurų mus pasitiko sesė  vienuolė Albertina. Mes patekome į erdvų , ramybę  bei dvasingumu  dvelkiantį pastatą.  Lipome laiptais į trečią  aukštą. Tyliai atidarėme koplyčios duris ir suklupome maldai.  Manyčiau, kad buvo  ne vienam iš mūsų  krūtinėje buvovirpuliukas  bei nenusakomas vidinis džiaugsmas,  juk  gegužinės pamaldos vyko  neįprastoje dvasinėje aplinkoje .

Po gegužinių pamaldų, kartu su Kyburių p. bažnytiniu ansambliu  sesės vienuolės giedojo giesmes Viešpačiui, Švč. Mergelei Marijai.  Karštais plojimais koncertas dar buvo pratęstas. Buvo pagiedota giesmė ,kurią labai mėgsta sesuo Elenutė.  Sesė Vijolė vyr. pavaduotoja, sesė Virginija provincijolės pavaduotoja, sesė Albertina, sesė Dalia netik  mus maloniai priėmė bet ir  pakvietė į  vienuolyno  valgomąjį.  Čia visų laukė skanūs pyragaičiai, sausainiai, garuojanti ir kvepianti arbata bei kava.  Vienuolėms palaiminus stalą  kartu  gėrėme garuojančią ir kvepiančią arbatą bei kavą ir  kalbėjomės.  Sesės vienuolės pasakojo apie savo gyvenimo kelią, o mes apie save.  Maldininkė iš Pasvalio Kazimiera su savo anūku Arnu padeklamavo eilėraštį apie Mamą bei padainavo ir inscenizavo  lietuvių liaudies dainą ,, Vai kur buvai kiškel mano‘‘ .  Jų pasirodymas buvo palydėtas džiaugsmingais plojimais. Galėjome dar ilgai čia sėdėti, toje   šiltoje katalikiškos bendruomenės apsuptyje,  bet  bėgantis laikas ragino vykti  į namus.  Padėkoję ir palinkėję Šv. Dvasios dovanų, Dievo meilės bei Švč. Mergelės Marijos globos išvykome į Pasvalį.   Už kelionę esame dėkingi vairuotojui Jonui ir Pasvalio r. Vaškų seniūnui Kęstučiui Jasėnui.

Grįžome   dvasiškai pakylėti .

,,Iš tiesų kiekvienas  turime  savo istoriją ir nuolat dalijamės su pasauliu. Ar esi patenkintas savo istorija? Ar iš visų jėgų  stengiesi, kad ji būtų kuo geriausia?  ‘‘( Žodis tarp mūsų‘‘ 2015 m. Gegužės – birželio  kasdienės meditacijos )

  Vlada Čirvinskienė

  Pasvalio dekanato G.rožinio vadovė

Mintys apie rožinį

,,Rožinis yra lobis, kurį reikia atrasti ‘‘ – Popiežius Pranciškus.

,,Rožinio malda padėjo mūsų šeimai iškęsti visus sunkumus Sibire ir laimingai sugrįžti į Lietuvą‘‘- Pasvalio Šv. Jono krikštytojo parapijos gyvojo rožinio maldininkė Genovaitė.

,, Tik rožinio malda man padėjo pakelti visas sunkumus bei nugalėti ligas savo šeimoje‘‘ -  Saločių  Šv. Juozapo parapijos gyvojo rožinio maldininkė Danutė

,, Rožinis išties paprastas, labai paprastas. Bet jo paprastumas, gilus ir išmintingas, toks, kurio ilgimės ir kuriame randame ramybę‘‘ – Marijos radijo laida, šeštadienis, 2015  – 07 – 25

Išvykstame į gyvojo rožinio XI kongresą

Gyvojo rožinio maldos vedami  Pasvalio dekanato maldininkai ankstų bei saulėtą liepos  25 dienos rytą, pasipuošę, rinkosi prie krašto muziejaus.  Visi gyveno kelionės laukimu  į Panevėžio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Gyvojo rožinio draugijos XI kongresą, kurio šūkis ‘‘ Tikėjimas be darbų yra miręs‘‘ Jok 2.26. Autobusą užpildė gyvojo rožinio maldininkai iš Daujėnų, Kiburių, Krinčino Joniškėlio  Pasvalio,  Saločių, Skrebotiškio bei kitų parapijų . Vykstančius į Alantą  nuoširdžia malda ir palaiminimu išlydėjo Pasvalio  Šv.Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios klebonas kun. Albertas Kasperavičius.

Pakelėje dar autobusas sustojo Joniškėlyje, Pušalote bei Mikoliškyje, nes čia laukė taip pat  gausus maldininkų būrelis. Kelionės metu  kongreso dalyviai  buvo susikaupę rožinio maldai. Kalbėjo ,, Džiaugsmo slėpinius‘‘. Meldėsi už sėkmingą gyvojo rožinio kongresą bei jo organizatorius, pašvęstojo gyvenimo metus, vienuolius bei vienuoles, kunigus, ligonius, savo artimuosius, už tėvynę Lietuvą, taiką pasaulyje. Nepamiršo pasimelsti ir  už mirusiuosius, kurie ilsisi amžinybėje. Prisiminė savo buvusį monsinjorą kun. Joną Balčiūną, kuriam teko klebonauti netik Pasvalyje,  bei ir Alantoje.  Pasibaigus rožinio maldai,  bei maldos intencijoms   maldininkai  dar buvo supažindinti su  kongreso programa bei eiga.

Anykščių panoramos akcentas

Laikas bėgo labai greitai. Niekam neleido užmigti posūkiai, kalneliai bei nuokalnės ir žinoma nuostabi gamta, kaimeliai, miestai bei miesteliai.   Kai pasiekėme Anykščių rajoną, maldininkė Elenutė pradėjo  dalintis savo  prisiminimais  apie  vaikystės ir jaunystės  dienas. Juk jos vaikščiota ir išvaikščiota šiais gimtaisiais takeliais.  Pro autobuso langus pasirodė ryškiausias Anykščių panoramos akcentas – aukščiausia Lietuvoje neogotikinė  Šv. apaštalo evangelisto  Mato bažnyčia.   Gal  kiekvienas jau tyliai deklamavo  poeto Antano Baranausko  dar nepamirštus  poemos ,, Anykščių šilelio‘‘ eilutes , poeto , mintimis aplankė  klėtelę- muziejų,  tarsi prisimindami   rašytojo Jono Biliūno pasaką  laiptelis po laiptelio kopė į Laimės žiburį , o gal  susitiko su Lietuvos farmacininku, rašytoju Antanu Vienuoliu , sustojo prie  gamtos paminklo Puntuko akmens, kuriame įamžintas Lietuvos didvyrių legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis. Miesto centre galėjo kiekvienas pajusti  jau iš pat ryto šurmuliuojančią  šventės nuotaiką,  pasigrožėti  kūrybingai  iš gėlių išaustais kilimais.

Štai ir Alanta

Štai ir Alanta. Žinoma pirmiausia išniro ant kalno stovinti baltutėlė bažnyčia. Miestelis tarsi buvo kaip koks šviečiantis ir gyvas žibintas. Pasvaliečius s pasitiko kongreso savanoriai, kurie supažindino su visa  transporto parkavimo tvarka. Prie šventoriaus sustojo bendrai nuotraukai Šventoriuje kongreso dalyvius iš Pasvalio  sutiko Panevėžio vyskupijos gyvojo rožinio vadovė Nijolė Gylienė bei Rokiškio dekanato gyvojo rožinio maldininkai.  Vadovė Onutė paprašė juos  nufotografuoti. Pagelbėję  pasvaliečiai rokiškėnams, užregistravo savo  dalyvius ,  ir bažnyčioje tyliai suklupo prie Šv. Sakramento  Adoracijai,   kiti stojo į eilę ,

 atlikti išpažinčių.

Katechezę vedė br. Kun. Astijus OFM

  Po pusvalandžio  bažnyčioje  prasidėjo katechezė. Ją vedė br. kun. Astijus Kungys OFM. Brolis Astijus OFM savo katechezėje kalbėjo apie rožinio maldą, jos istoriją  bei apie šios maldos daromus stebuklus. Brolis Astijus OFM ragino visus gyvojo rožinio maldininkus per rožinio maldą gilinti  ir tobulinti savo, savo vaikų bei šeimų tikėjimą, siekti krikščioniškos šeimos tvirtumo.  Pranešėjas neigiamai vertino  šeimų  skyrybas. Nekrikščioniška  kada Lietuvos vyrai, net ir politikai mėgaujasi  žmonomis, kurios daugiau tinka į dukras, arba merginos, kurios geisdamos prabangos teka už jaunikio, kuris tinka, į tėvus.   Kaip pavyzdį visiemsmaldininkams  pateikė prezidento Valdo Adamkaus  ir  jo žmonos AlmosAdamkienės santuokinį gyvenimą.  Tai elegantiška, kultūringa, pavyzdingą bei krikščioniška šeima, kuri yra visos Lietuvos pasididžiavimas  Baigdamas br. Astijus OFM kalbėjo, kad švenčiant Pašvęstojo gyvenimo metus , visuomet prisiminkime kad tikinčiojo gyvenimo pagrindas yra Viešpats ir Švč. Mergelė Marija.  Jie  kiekvieno tikrosios prasmės ir laimės šaltinis.

IV dalis Garbės slėpiniai

Pasibaigus katechezei,   vyko rožinio malda bažnyčios šventoriuje. Kalbėjome IV dalį ,, Garbės slėpinius‘‘. Ją vedė su savo apmąstymais br. kun.Astijus OFM.  Visi maldininkai nuoširdžiai meldėsi prie alantiškių   įrengtų slėpinių stotelių, kurios spinduliavo nuoširdumu ir meile. Procesijai einant prie stotelių buvo giedamos giesmės: ,, Sveika, Marija, dangaus lelija‘‘…, ,, Motin , guoski mus..‘‘ ,,, O Marija, Motinėle…‘‘. ,, Garbė, garbė Marijai…‘‘, ‚ Dangaus Karaliene, Marija Meili‘‘. Visa procesijos eiga šventoriuje rūpinosi  Nijolė Gylienė, šios parapijos klebonas kun. Sigitas Sudentas bei Anykščių gyvojo rožinio maldininkai.

Šv. Mišių auka

Pasibaigus rožinio maldai šventoriuje, prasidėjo Šv. Mišios. Jas aukojo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas bei Panevėžio vyskupijos kunigai.

Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius  savo homilijoje daug dėmesio skyrė tikėjimui ir jo prasmei krikščionio gyvenime. Arkivyskupas emeritas kalbėjo, kad tikėjimo ir Dievo meilė mumyse lieka gyva, kai mes dalijamės su kitais.  Liudyti apie savo tikėjimą, kalbėti apie tai , kuo mes esame dvasiškai turtingi yra įpareigoti ne tik vyskupai, kunigai ar vienuoliai, bet ir pasauliečiai. Visi turime dalyvauti Jėzaus ir Jo Bažnyčios gyvenime.  Kaip pavyzdį arkivyskupas emeritas pateikė ištrauką iš Šv. rašto Šv. apaštalas Jokūbas   (Mt. 20, 20 -28) Jokūbassake ,, Ašgaliugertitaurę, kuriąTugersi!’’. DievuitikraipatikoJokūbo troškimas būti tokiam kaip Jėzus!. Jis džiaugiasi kiekvienu trokštančiu eiti Jo keliu. Baigdamas savo homilija arkivyskupas emeritas Sigitas pakvietė visus kongreso dalyvius savo krikščioniška tarnyste būti Šv. Jokūbo ir Švč. Mergelės Marijos pavyzdžiu.

Šv. Mišių metu giedojo Vilniaus mokslų akademijos choras ir solistė Irena Milkevičiūtė.

Atminimo medelio sodinimas ir išvyka Į Alantos dvarą

Po Šv. Mišių šventoriuje iškilmingai buvo pasodintas atminimo medelis  ir visi išvyko autobusu į Alantos dvarą – agapei. Šventės dalyviai  įsikūrėšio  dvaro parke – guobų, liepų, beržų, ievų paunksnėje. Pasvaliečiai Ištiesė baltutėles staltieses ir išdėliojo visus lauknešėlius. Palaiminus  valgius , visi užkandžiavo, bendravo. Gėrėjosi gražiai sutvarkyta aplinka. Vaišino vieni kitus bei pažįstamus draugus  iš Panevėžio, Kupiškio, Subačiaus, Biržų. Pasvaliečiai sutiko  savo maldininkus iš Smilgių parapijos, nuoširdžiai pabendravo.

Maldininkai iš Pasvalio dekanato aplankę dvaro rūmus bei muziejų išskubėjoį autobusą ir pasuko namų link.

 Apsilankėme Skiemonyse

 Pakelėje aplankė kun. Albino Pipiro gimtinę Skiemonys bei parapijos bažnyčią. Pasimeldė ir sugiedojo giesmę  Marijai. Grupelė maldininkų aplankė buvusį Gulbinėnų bei Krinčino parapijų kleboną, dabar atliekantį dvasinę tarnystę Skiemonių parapijoje   kun. Sigitą Uždavinį. Pas kunigą sutiko besisvečiuojantį vyskupą emeritą Joną Kaunecką.

Malda Onutėms ir renginio organizatoriams

 Po pusvalandžio  kelionė vėl tęsėsi.  Grįždami  maldoje  prisiminė vardadienio išvakarėse   maldininkes Onutes bei dėkojo  šio renginio organizatoriams , autobuso vairuotojui  bei dalyviams, kuriuos sutikome šioje iškilmingoje dienoje.Pasvalys mus pasitiko   alsuojančia Šv. Onos atlaidų iškilmių dvasia. Bažnyčios viduje Šv. Onos altorių,  jos išorines  duris bei kryžius šventoriuje puošė maldininkų nupinti vainikai.

Pabaigai

Jei atiduodame tai, ką galime, mūsų dovanos tampa neįkainojamomis Jėzui ir Švč. Mergelei Marijai .

2015 m. rugpjūčio 10 d.

Vlada Čirvinskienė Pasvalio dekanato Gyvojo rožinio vadovė

 Autorės  nuotr.